SAPNAS

         Pasakysiu aš štai ką. Tą dieną bolševikai mūsų nepuolė. Belaisvis matyt mums teisybę buvo pasakojęs apie jų pasirodymą.
         Išlydėję iki ariergardo sargybos moteris, ir paguodę, bet nieko joms nepadėję, užsiėmėm visokiais niekais.

         Ta mėlynom akim jauna moteris, man prie to posūkio pasakė, kad jei eisiu pro šalį, kada užeičiau, ji gyvenanti netoli nuo čia, parodė ranka į kairę, jos vyras buvo eigulys, bet dingęs yra jau du metai, tai ji su dviem vaikais ir gyvenanti miške dabar, o tos moterys tai pažįstamos paprašiusios palydėti, nes ji drąsi esanti, ir žinanti gerai tas vietas visas.
         Tai pasakė tyliai, nusisukusi nuo jų.
         Pasakiusi labai viltingai pažiūrėjo į mane ir dar pridūrė, tau reikia į namus užeiti, atrodai, esi pamiršęs namus, žmogui nėra gerai pamiršti namų. Reikia nusiplauti karo dulkes, reikia prisiminti gyvenimą. Gyvenimas nėra vien tik karas, net ir tokiam kareiviui kaip tu.
         Nusišypsojo ir pasileido paskui benueinančias savo drauges.
- Kokia moteris, lietuviška Kleopatra:
     „...Вновь, как царей, я предаю томленью
         Тебя, прельщенного неверной тенью,
         Я снова женщина - в мечтах твоих.

         Бессмертен ты искусства дивной властью,
         А я бессмертна прелестью и страстью:
    Вся жизнь моя - в веках звенящий стих....“ – Kaip užburtas kalbėjo Rokas, atrodė net seilė pasirodė lūpos kamputyje.
- Kokia?
- Tokia, kaip Maskvos ponios ir panelės prieš karą, tokia su kuria būtų malonu paskaityti eilėraščius. Aš jai sekčiau iš paskos, jau šį vakarą. Nes ji tikrai drąsi, mačiau tokių, deginančių, ne šios žemės moterų. Ji tikra Hetora, tik lietuviškų bruožų, Paukščių tako fono akys, deivė nuo Nilo.
-     Na tu ištvirkęs studente, man atrodo kviestas „arbatai“ buvau aš. O kiek vyrų padėjo galvas, va dėl tokių kaip tu sakai Kleopatrų - Hetorų?
- Bet kaip padėjo, Antanai, prieš tai buvo padėję tas galvas ant tokių nuostabių šlaunų, o juk po to vis vien, ar atakon, ar į kartuves. Nesutinku aš su seneliu Kantu, kuris sakė, kad pastačius kartuves žmogus nenusidėtų, matydamas jas už lango. Aš nusidėčiau, jeigu pasitaikytų tokia moteris. Ir ką ji tavyje tokio pamatė? Suprantu vadas yra vadas. Moterims patinka vadai, tribūnai, cezariai, nuo jų sklinda baisus valdžios, mirties, tamsos kvapas, o moteris mėnulio garbintoja, tamsa jai patinka., valdžia ją svaigina, o mirties kvapas jaudina.
- Gerai jau, einam, pas vyrus, kol netapom šunų vakariene, o su nugraužtom ataugom prasti kavalieriai būtume tokiai moteriai, ir bet kokiai kitai.
- Va toks man labiau patinki vade. Toks esi gyvas, o ne pats karas, taip sakant sobstvenoj personoj. Tau reikėtų paskaityti Briusovo.
- Mirusiu dar neteko pabuvoti, todėl esu gyvas. Kam man jį skaityti jei tu mintinai moki, per karą žiūrėk ir perskaitysi visą, kai tik mergų – moterų, kaip ten sakei – Hetorų, sutiksim.
         Nusijuokėm ir grįžom atgal į pozicijas.
  
         Bolševiką pastatėm į apkaso galą, surišom rankas ir kojas, leisdami žiūrėti, kaip į pavakarę rinkosi šunys ir ėmėsi bolševikų lavonų, atkariauti nuo varnų. Kilo ne mažesnės peštynės negu mūsų ir bolševikų.
         Iki tamsos kūnai buvo ištampyti į visas šunims žinomas puses.
         Naktis turėjo praeiti ramiai.
         Mes nekūrėm net laužo.
         Sutvarkęs sargybas, pavalgęs ir išgėręs samanės nuėjau į žeminę gulti.
         Žolės priklotas gultas buvo pakankamai minkštas ir šiltas.
         Pasidėjau ranką po galva, bematant užsnūsdamas.
         Buvo pilnaties metas, o tada sapnai, kaip žinot būna nepaprastai aiškūs, kaip filmos.
         Pasakysiu tik tiek, kad ta vieta tikrai buvo visom prasmėm prakeikta, nes sapnas, kurį tik užmigęs pradėjau sapnuoti buvo tarsi kokia vizija, ar net nežinau kas, kaip tokį dalyką pavadinti.
         Atrodo vos spėjus užsimerkti aš jau atsidūriau toje pat vietoje, tik iš karto nesuvokiau koks tai laikas.
         Visiškai suprantama, kad aš tik jau kažkodėl su būriu raitelių vykdžiau kažkokią tai užduotį, sapne neduota tai sužinoti iš karto. Nors buvau to dalinio vadas.
         Besileidžiant keliuku žemyn, mes lyg ir atsimušėm į stovinčią nedidelę akmeninę bažnytėlę, pro kurios šoną, žemiau matėsi kaimas.
         Netoli bažnyčios stovėjo klebonija.
- Užsukam! – sukomandavau savo būriui, nes jojom jau gal pusdienį, taip pasakė man tyliai mano padėjėjas.
         Sustojom prie šulinio, ties kuriuo buvo padėtas lovys akliams ar kitiems gyvuliams pagirdyti.
         Vyrai ėmė semti vandenį, patys gerti ir arklius girdyti.
         Iš namo išėjo klebonas, peržegnojo visus:
- Kur keliaujat kareivėliai?
- Žvalgomės, va, norim patekti pas grafus...
         Nespėjus man ištarti jų pavardės, kunigas ėmė žegnotis, šventųjų šauktis, Dievo vardą minėti:
- Nevykit pas tuos velnio apsėstus, bedievius, gink Dieve, nevykit.
- O kas ten tokio baisaus yra?
- Jie gi išprotėję visa giminė, iš kartos į kartą, su pačiu Šėtonu turi reikalų, už didžiulius pinigus žmonėms ateitį pasako.
- Ir kas?
- Daug žmonių pas juos nuvykę dingsta be pėdsakų, arba ryte prie kapinių randam kauburėlius, naktį užkasa, jų tarnai.
         Be to jų tos pranašystės pildosi. Mirties datas nuspėja labai tiksliai. Tai turtingi ponai dažnai prašosi jų pagalbos tais klausimais.
- O daugiau ką?
- Kareivėliai, ar jūsų dvasia tokia sugrubusi, kad negirdite to ką jums sakau? Ar to maža? Ar maža, kad susikrovę pasakiškus turtus, gyvena visko pertekę, apsistatę slaptomis sargybomis ir mergšėmis. Į bažnyčią nevaikšto, neaukoja jai?
- Taigi pas mus dabar madinga taip elgtis, sakyčiau ponų manieros tokios.
- Ne, ne, nepiktžodžiauk, kas Dievo namus stato ar ne didikai po visą Lietuvą, aukoja bažnyčiai?
- O mums algoms pinigų trūksta, juk ne Dievas, o kalavijas saugo gimtus namus?
- Piktžodžiauji sūnau mano, o kas saugo tavo ranką su kardu? Buvo Gadynės, kai kariai Tėvynę gynė iš garbės.
- Buvo, tik laikai pasikeitė.
- Ne laikai, žmonės keičiasi.
         Kunigas nieko nesakė, tik žiūrėjo pro šalį.
- Ant arklių! – sušukau vyrams, ir pamojavęs kunigui nušuoliavom per kaimą.
         Kaimiečiai baikščiai žiūrėjo į būrį raitelių, tačiau tas baikštumas buvo labai apgaulingas. Seni kariai žinojo, kaip po kokio mūšio jie elgiasi su sužeistais ir mirusiais, be gailesčio nuvilkdami paskutinius marškinius, ir ne pagalbą sužeistam suteikdami, o be gailesčio pribaigdami, bei užkasdami kur papuolė.
         Visi juk rūpinasi tik savo gerove.
         Miškas, jame keliukas į kairę, toliau vėl šuoliais.
         Aplink keliuką tyvuliavo vanduo. Miškas buvo apsemtas vandens, bet į pelkę nebuvo panašu.
         Keliukas pakankamai vingiuotas.
         Neilgai trukus prieš mūsų akis, atrodė iššoko iš miško, trijų aukštų akmeniniai rūmai. Gal tiksliau jie ne iššoko, o buvo lyg miško dalis, apaugę visokiais vijokliais, aplink juos tyvuliavo miškas – pelkė. Ar supelkėjęs miškas, ar pelkė beužauganti mišku.
         Kiemas buvo pakankamai erdvus, o nuo jo ėjo tilteliai į saleles ir buvo skirti, ko gero pasivaikščiojimui, abipus rūmų stovėjo dailios akmeninės pavėsinės dviejose salelėse.
         Įėjimas į rūmus buvo viduje kiemo, į kurį patekti reikėjo per arką, einančią po pačiais rūmais.
- Dešimt pasiliekate čia! – daviau nurodymą, vienam iš žemesnių vadų.
         Su likusiais įjojom į vidų per arką.
         Rūmai buvo u formos, sudarydami vidinį kiemą, o iš šonų pastatas ėjo gilyn į mišką.
         Nulipus nuo žirgų, pamatėm už nugaros virš arkos balkoną, kuriame stovėjo juodai apsirengęs, matyt namų šeimininkas.
         Man prisistačius, jis mostelėjo ranka durų link, pro kurias turėčiau įeiti, kaip supratau.
         Su manim ėjo kartu ir antras karininkas.
         Priėjus durys atsidarė ir mus įleidęs bežadis tarnas išdidžiai nuėjo pirmas, rodydamas mums kelią.
         Antrame aukšte jis pravėrė vienas iš durų.
         Mes patekom į biblioteką:
- Kuo galėčiau? – trumpai paklausė juodasis ponas, duodamas suprasti, kad arba žino ko mes atvykom arba nori kuo greičiau atsikratyti mumis.
- Mes esame siųsti pono...
- Žinau, - neleido baigti, - kieno jūs siųsti ir ko siųsti. Jūsų ponas turbūt nesupranta žmonių kalbos. Aš jam jau trečią laišką parašiau aiškindamas, kad aš nieko niekam neskolingas, nei didžiajam kunigaikščiui, nei karaliui, nei juo labiau jūsų ponui, nei, jei norit Maskvos carui.
- Todėl mes ir esam atsiųsti, šiuo sunkiu mūsų valstybei metu, jėga paimti iš jūsų...
- Ponai, ar jūs dviese žadate mane įveikti?
- Mes ne du, ponas grafe...
- Tikrai, tai pasižiūrėkit per langą. – Pakvietė mus prie lango, per kurį pažvelgę nustėrom.
         Kieme, mūsų būrys buvo tiesiogine to žodžio prasme išžudytas. Raiteliai kraujo klanuose gulėjo prie savo arklių.
         Dabar kaip padėties šeimininkas įrodęs mums, kad mūsų situacija yra beviltiška, kalbėjo:
- Patikėkit, tie dešimt anoj pusėj irgi negyvi, nespėję nė ginklo savo paliesti. Tai ką jūs norit paimti iš manęs, mano ponai?
         Aš griebiausi kardo, tačiau jo nebuvo, nors nulipęs nuo žirgo aš jį pasitaisiau, aš jį turėjau.
         Greitai persižegnojau.
         Grafas nusikvatojo:
- Čia kiti burtai neveikia, ponai karininkai, čia veikia tik mano burtai.
         Jam bekalbant į kambarį įbėgo du didžiuliai šunys ir sutūpė prie šeimininko kojų, iššiepdami savo baisias iltis, tuo parodydami, kad jie čia ne šiaip sau atėjo, o padėti savo šeimininkui.
- Tai ką dabar darysim ponai karininkai? Mostelėsiu ranka ir tie du šuniukai jus sudraskys į gabalėlius, nes jiems žmogiena partinka, bet aš nenoriu, kad man sugadintų bibliotekos kilimus.
         Išeisit į lauką, nežinia iš už kokio medžio jus gali nušauti mano šauliai, o patikėkit, jie moka šaudyti visiškai tyliai ir nepaprastai taikliai.
         Gal sutiksite su manim papietauti?- staiga pakeitė toną.
- Ar mes turime galimybę rinktis? – paklausiau jusdamas kaip pagaugais verčiasi mano oda, ypač nejausdamas kardo prie šono.
- Karininke, visada yra iš ko rinktis, net ir pačioje beviltiškiausioje situacijoje, net ir nejaučiant kardo prie šono. – Skaitė mano mintis grafas.
- Aš jums siūlau pietus, vakarienę ir nakvynę, o rytoj, jei prisieksit man, kad daugiau čia jokiais būdais nevyksite ir nieko nepasakosite aš jus paleisiu.
         Ką manote?
- Manome, kad pasirinkimo kito neturime. – Atsakiau aš, bet mano bendražygis buvo kitos nuomonės. Jis nieko nesakęs šoko pro duris, bet nespėjo jų už savęs užverti, kaip stabtelėjo ir lėtai įgriuvo atgal į biblioteką su trumpakote ietimi širdies plote, negyvas.
         Šunys pašoko ir pribėgę laižė kraują, tarsi saugodami šeimininkui taip brangius kilimus. Man nematomos rankos lėtai ištraukė kūną iš bibliotekos, o po akimirkos ir kraujo neliko nė dėmelės, tik baisūs šunys su kruvinais snukiais laižėsi paskanavę žmogaus kraujo.
- Ak jaunystė, jaunystė, kvailystė. Paskubėsi, save apgausi.
         Ką manai karininke?
         Nuo viso to, kas čia vyko, negalėjau praverti burnos.
         Senam kareiviui, koks buvau ar laikiau save, buvo vos ne bloga, matyti tuos šunis kruvinom iltimis, nuo to mirties dvelksmo aplink, nuo tos slegiančios tylos, nuo galvoje šmėžuojančių padrikų minčių.
         Konkretaus nieko negalėjau galvoti, nes grafas skaitė mintis.
- Kaip nebūta žmogaus. – Lengvabūdiškai mostelėjo ranka, pridurdamas:
- O tu nieko negalvok, karininke. Tu po laiminga žvaigžde gimei, nesi paženklintas mirties ženklu, tavo gyvybė pavydėtinai saugi, ko negalima pasakyti apie mūsų palydovus.
- Koks tas mirties ženklas? – atgavau kalbos dovaną.
- Akyse jis, besikaudamas gali pamatyti. Kitą kartą kai kausiesi, prieš smogdamas mirtiną smūgį savo priešui akies krašteliu žvilgtelk į akis, ir tu pamatysi mirties ženklą, nes jis nenusakomas, jį gali pamatyti, ir suvokti, bet papasakoti apie jį neįmanoma.
         Bet kam bėgti už akių.
         Jis timptelėjo už lango portjeros paslėptą virvutę ir iš už slaptų šoninių durų pasirodė jaunutė tarnaitė.
- Eik su ja. Ji tave parengs pietums. Daryk viską ką ji lieps ir būk ramus, tavęs laukia dar įdomus ir ilgas kario gyvenimas, ir ne vienas.
         Aš nusekiau paskui tą jauną tarnaitę, ir tik uždaręs į biblioteką duris, pabudau...