Antrą valandą jau klebinom Antano duris.
         Diena buvo graži, saulėta. Mes iš Mendelio buvom paėmę butelį, užkandos.
         Antanas vėl mus užklupo iš už nugaros:
- Eime į sodą, ką troboj veikti tokiam karštyje. O gal jūs Kaune papratę savo mūriukuose sėdėti? Ar kauniečiai esat?
- Aš taip. – Už abu atsakė Dovydas.
- Suprantama, - nepraleido progos pasišaipyti Antanas, - kas matė žydą prie žemės?
- Tai, kad patys neleidžiat, prie tos žemės.
- Prileisk jus tuos paskelbiat, kad pažadėta kokia.
- Ne mes skelbiam, Biblija.
- O Biblija kas surašo ne jūs?
- Tikriausiai mes, kas daugiau yra rašto tauta.
- Užbaigi, sėdam po obelim, gerai čia sėdėti, O dar netuščiom atėjot tai iš vis gerai bus, atsigausim, burnas sudrėkinsim... O kuo ten mes vakar baigėm?
- Bolševiku... – Įsižiojau sakyti.
- A, bolševiku, bet galvoju ta dalis nepraeis per cenzūrą. Juk savanoriai negalėjo būti tokie, pribaiginėti belaisvius, ir girdyti samane savo priešą?
- Mes vakare irgi apie tai kalbėjomės
- Žinoma, mes juk kovojam su bolševikais ir šiandien...Mūsų valdininkai girtuokliauja, paleistuvauta, vagiliauja yra tamsumo įsikūnijimas, o mes rimtu veidu kaltinam rusus.
         Dvasios nuosmukis, dekadansas – tai irgi iš rusų.
         Mes stebėtinai nekalta tauta, turbūt kad prausiamės Mogilevskio ir sūnaus Boro – Timoro muilu.
- O burnas skalaujam Odol skysčiu. – Paantrino jam Dovydas.
- Ir Mendelio degtinyte.
- O tu Antanai, matau skaitai nemažai spaudos. – Pasijuokęs iš reklamos interpretacijos paklausiau jo.
- Na ką veikti neskaitant, filmų nežiūrint, gali sutrūnyti kaip koks pelėsiais apaugęs medgalis.
         Galvojat tik jūs Kaune svaigstat Dėl ilgų Gretos Garbo kojų, renkat ją populiariausia pas mus aktore?
         Pasakysiu, kad mes, čia kaime, po ja irgi pasirašome, tik niekas neklausia tos mūsų nuomonės.
- O tai ko mes čia tada važinėjam po Lietuvą, domimės? – suvaidinau neva tai įsižeidusį?
- Uždirbti norit iš savanorių vargų. Kaune, taigi savanorių nėra, vieni generolai, chi chi chi chi, nusišaipė iš manęs ar mūsų.
- O ką skaitai? – susidomėjo Dovydas.
- Vienas mokytojas duoda „Naują Romuvą“ paskaityti, o daugiau ką oficiozus, ūkininkų spaudą pavartau.
- O kuo ūkininkų spauda domina?
- Nesąmonėm.
- Pavyzdžiui?
- Na, nuvažiuoja koks nors ponulis į užsienį, pavyzdžiui, kokią Bavariją, ir jau grįžęs laiko būtinybe parašyti ir papasakoti ir būtinai pamokyti, kaip reikia pagal bavarus Lietuvoj gyventi. Pamatė, kad bavaras, smulkus ūkininkas su karve visus darbus apsidirba, ir į miestą pasikinkęs važiuoja, tai ir lietuviui siūlo atsisakyti arkliuko.
         Ar ne nesąmonė? Koks save gerbiantis ūkininkas kinkys žalmargę į ratus, geriau ant savęs trauks.
         Va tokie teisėjančiai važinėja ir moko kaip gyventi kaistant karves, paskaitai ir komedijų nereikia.
         Kieta filosofija. – Pritardamas galvą lingavo Dovydas.
- O kas belieka, kai koks nuo žagrės į Kauną pabėgęs poetas, kosėdamas rašo, paklausykit tik: Rašo man skaitė/ Rašo, kad išblyškus/ Kažkokia mergaitė/ Iš kažkokių Tryškių...
         Perskaičiau ir pagalvojau, jau ta mūsų Lietuvėlė tokia nedidelė, kad Tryškiai vos ne kokiu Marsu atrodo iš Kauno tolybės. Laiškas iš sodžiaus, jau kaip iš kokio Marso išeina?
         Sodietis ne žmogus?
         Ir jums taip atrodo?
- Kiekvienas žmogus turi savo supratimą, pagal save...
- Nė velnio Liudai, pagal save neišeina, nes mūsų galimybes varžo valdžia.
- Na mes su valdžia nenorim turėti reikalų...
- Jūs Dovyde iš vis suprantu, jums reikia prisitaikyti, bet mes, už Lietuvą kariavom ir ją kūrėm, ir kas? Kiti pinigus darė, lašinius amerikonų skuto, kontrabandą su bolševikais vagonais varė ir kas?
         O kiek savanorių kasmet nuo žemės išvaržoma? Signatarai dvarus ėmė, o savanoriams, kurie atstovėjo Lietuvą, išvaržytinės?
         Gerai sakė beprotis grafas Aleksandras, amžiną atilsį savanoriui Petrui, geriau mirti pirmam... Dabar gal jau darbuotųsi kur nors Amerikos kasyklose, nuo žemės pavarytas.
         Tai kas geriau, žurnalistai iš Kauno?
         Kaip ten mergaitė Alė rašė apie puikų vaidmenį gyvenimo scenoj plačioj...
- O kaip jūs įsivaizdavot tą Lietuvą tada, kai kariavot už ją? – pabandžiau nukreipti kalbą.
- Į apkasus mane gražini?
         Prie caro buvo neaišku, kuo mes ten su vokiečiais nepasidalijom, ėjom kažko gelbėti.
         Savanoriais kai ėjom, manėm būsim sau ponais, laisvai gyvensim, o dabar, tų ponų atsirado daugiau negu prie caro, ir dauguma poniškesni, už senus ponus. Jiems pažeminti ir paniekinti žmogų vieni juokai, girdėjau gandus, kad pas patį Plechavičių mužikus dar nagaikomis nuplaka jei ką.
         Ne už tokią Lietuvą kariavo savanoriai, kur pasakyti, kas blogai negali, ką jau mums. Ponams girdėjom užpakalius su šakutėmis badė, ricinom girdė, tai mums kas Dimitravas ir Varniai.
- Žmonės gal tada kitokie buvo?
- Buvo paprasčiau, aiškiai ir ramiau.
         Dabar pas Mendelį pasakai ką nors, tai ryte prie lovos jau stovi policininkas ir sako, dar ką nors apie kokį nors tautos šulą išsireikši, galėsi Varniuose su bolševikais bučiuotis.
         Gelbsti mane tik savanorių karininko laipsnis.
- Užtat mes ir laikomės toliau nuo valdžios. – Bandžiau nusukti toliau tą pavojingą kalbą.
- Bijot?
- Nenorim turėti problemų.
- Tai tik kitas baimės pavadinimas, kaip ten reklamoj, reikia stogo virš savęs – partijos.
         Beje, o jūs ne tautininkai?
- Ne mes nepartiniai. – Atsakė Dovydas.
- Ir ne sionistai?
- Ne. Aš gimiau Lietuvoj, galvoju, kad čia mano namai.
- Gerai šneki Dovydai, bet va stogo reikia ir pirkite cinkuotą lietuvišką skardą, turėsite amžiną stogą.
         Išgeriam, kad stogai laikytų!
         Išgėrėm.
- O broliai Šmidt iš Šančių kas?
- Daug yra Šmidt.
- Ai, - nusijuokė Antanas, - matot aš laikraštyje skaitau viską, ypač reklamą.
         Nusijuokėm iš jo reklamos žinių.
- O sakykit Vaičkus, jau suka „Kražių skerdynes“?
- Nestatys.
- Kodėl?
- Nėra pinigų.
- Lietuviškos filmos nebus?
- Nebus.
- Reiškia savų Garbo ir Kuperių nesulauksim...
         Išgeriam.
         Išgėrė pats.
- Taigi mūsų istorija, tiksliau mano istorija, kuris jus taip domina.