Jau seniai nežinai ir žinai,
jau seniai tavo - mano nebūna,
išėjai - atėjai amžinai
nekalbėk - pasakyki. Į kūną
Veržias, tvinsta, nerimsta. Staiga
tavo meilė - nemeilė per širdį
ir ateina pradžia - pabaiga
prie tavęs gal sušalt, gal sušilti.
Netylėk ir tylėk amžinai,
baltas - juodas akimirkos raštas,
pasakyk, juk žinai - nežinai
apie būtą nebuvėlių kraštą.
Šąla - šyla manoji širdis,
skiemenuoja iš naujo buvimą
ir atplaukia viltis - neviltis,
tarsi laivas senam piligrimui.
Pažadėk - nežadėk niekados
man dar vieną prasmingą sekundę,
rankos siekia maldos - nemaldos,
išeinu, kol viltis nesugundė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-06-24 01:06:40
Įdomiai parašyta.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-09-29 10:34:53
jausmingas,kaitaliojantys jausmai gražiai surimuota-nerandu kritikos
Anonimas
Sukurta: 2009-09-29 10:15:06
Turbūt per kontrastus ir nupiešiami svarbiausi žmogaus jausmai... Gražus instrumentuotas rimas, jis eilėraščiui ir skambesio pridovanoja.