Jau seniai nežinai ir žinai,
jau seniai tavo - mano nebūna,
išėjai - atėjai amžinai
nekalbėk - pasakyki. Į kūną

Veržias, tvinsta, nerimsta. Staiga
tavo meilė - nemeilė per širdį
ir ateina pradžia - pabaiga
prie tavęs gal sušalt, gal sušilti.

Netylėk ir tylėk amžinai,
baltas - juodas akimirkos raštas,
pasakyk, juk žinai - nežinai
apie būtą nebuvėlių kraštą.

Šąla - šyla manoji širdis,
skiemenuoja iš naujo buvimą
ir atplaukia viltis - neviltis,
tarsi laivas senam piligrimui.

Pažadėk - nežadėk niekados
man dar vieną prasmingą sekundę,
rankos siekia maldos - nemaldos,
išeinu, kol viltis nesugundė.