Santrauka:
Tikrai gaila,kad stabarėjama ir net nemokam skaidriai liūdėti.
rasiu rudenio klišėj kadaise mylėtą stabuką -
mažą liūdesio himną iš vėjo begalvio skriaudų,
šiandien jo nebeliko sudilusiems siūlams sutrūkus,
kai privalomai tiesiai per drumzliną gatvę slenku.
nebevarsto naktim drebuliai, virpulingai apglėbę,
negraudina lietaus įkyriai šnabždėsinga daina.
išparduočiau to liūdesio maršką už truputį miego -
juk seniai nebeskauda nuo tiesmuko "nemylima".
ir nereikia kasas išsipynus prie upės sėdėti,
laukti ženklo lemtingo,jog buvusį nerimą teis:
blyksi kadrai iš filmo lyg klausimu sukas iš lėto:
Ar jaunystės ruduo už sudžiūvusią raudą atleis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ferrfrost
Sukurta: 2009-10-06 01:02:08
Kaip vis dėlto skauda, tiek kenčiančių žmonių, gyvenimas kaip bausmė, o kartais laimė, bet ta laimė tokia trumpa:( Paskaitau ir verkt noris, kad taip dažnai panašiai jaučiuosi :(
Anonimas
Sukurta: 2009-09-29 19:40:13
rasiu rudenio klišėj kadaise mylėtą stabuką... kada nors rasiu ir aš
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-09-29 14:13:20
Juk tai mūsų jie, visi iki vieno, nekartojami slenka pro šalį, kaip skirtingai ataidi jų žingsniai mumyse.
Jie išgrynina vertę gyvenimo, o kad liūdna, ar taip jau blogai. Ruduo dosnus, išdalija turtus, sau nepasilieka, kaip į rudens žmogų jis panašus. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2009-09-29 07:38:49
Tirštas. Jausminis.