rasiu rudenio klišėj kadaise mylėtą stabuką -
mažą liūdesio himną iš vėjo begalvio skriaudų,
šiandien jo nebeliko sudilusiems siūlams sutrūkus,
kai privalomai tiesiai per drumzliną gatvę slenku.

nebevarsto naktim drebuliai, virpulingai apglėbę,
negraudina lietaus įkyriai šnabždėsinga daina.
išparduočiau to liūdesio maršką už truputį miego -
juk seniai nebeskauda nuo tiesmuko "nemylima".

ir nereikia kasas išsipynus prie upės sėdėti,
laukti ženklo lemtingo,jog buvusį nerimą teis:
blyksi kadrai iš filmo lyg klausimu sukas iš lėto:
Ar jaunystės ruduo už sudžiūvusią raudą atleis.