ANTPUOLIS

         Artėjo pietų metas, iš ariergardo pasirodė vienas iš sargybinių, su juo ėjo trys moterys.
- Vade, tos moterys sako atėjusios ieškoti savo artimųjų kūnų. – Pranešė. – leiskite grįžti?
- Taip.
- Vaikeli, - kreipėsi į mane vyriausioji iš jų, - mums Bartkus papasakojo viską kas čia buvo, mes norim savo vaikų kūnelius paimti, kad jau taip atsitiko.
         Dvi atėjusiųjų pradėjo gailiai raudoti, po to kreipimosi.
- Kas tas Bartkus? – Paklausiau.
- Nagi ūkininkas, kur netoli gyvena. – Atsakė jaunesnė moteris, ta kur neverkė.
- A šitas drąsuolis. Bet viena bėda yra su jūsų artimųjų kūnais, negalim jų atiduoti.
- Kodėl?
- Jie dingo.
- Kaip tai dingo? – Nesuprato senoji.
- Naktį juos iškasė iš kapo ir išvilko.
- Kas?
- Ar Bartkus nesakė?
- Kažką sakė apie šunis.
- Tai va tie „kažkokie šunys“, jau kelis mūsų kareivius sudraskė negyvai, nežinom ką su jais daryti.
         Moterys persižegnojo.
- Tai dabar norit pasakyti, kad nei kaulelio nėra? Mūsų vaikeliai kaip žvėrys sudraskyti?
- Trijų mūsų karių motin nei kaulelio nėra irgi, nieks nedrįsta eiti į žolynus ieškoti.
- Bet jūs kariuomenė, vaikeliai?
- Taip motin, kariuomenė, bet mes čia su kita užduotim, ne šunų medžioti pasiųsti, nors jie mus kaip tik ir medžioja.
- Ar ir jūs lobio ieškot? – pašaipiai paklausė ta kuri neverkė moteris, o gal mergina.
         Pažiūrėjau į ją, į jos mėlynas akis ir dailų veiduką. Pati kaip lobis, o šypsosi kaip kokia koketė, net neslepia, kad tie kontrabandininkų lavonai jai yra visai tas pats. Nors ir ne koketė ji visai, o greičiau tokia karo ir vyrų pamiršta moteris. Moteris, kuri gali padaryti bet kokį vyrą laimingą, bet to vyro nėr ir nėr.
- Ne. Gal galit papasakoti ko čia kas ieško, nes buvo čia toks grafas... – Nebaigus pasakoti pasigirdo Roko švilptelėjimas:
- Bolševikai! – tyliai šūktelėjo.
- Moterys, šokit į žeminę, ir nelyskit lauk, kol nepasakysim. Vyrai prie ginklų, be komandos nešaudyti! – sukomandavau, ir vyrai griebėsi ginklų, stojo į vietas apkase.
         Moterys nesuprato kur jom eiti, tai nuvedžiau į žeminę, pasodinau ant gulto, pakartojau, kad niekur nelįstų iš čia kol jų nepakvies kas nors.
- O jeigu jūs žūsit? – pasakė ta mėlynom akim, čiupdama man už rankos. O jos ranka pasirodė tokia maloniai šilta, kaip Anelės. Ranka drebėjo. Reikėjo eiti.
- Jūs tik kas benutiktų neikit niekur iš čia, o mes jau pasistengsime kaip nors nežūti. – Bandžiau kaip mokėjau raminti jas ir tą, kuri įsitvėrė į mano ranką.
         Švelniai ištraukiau savo ranką iš jos ir greitai išbėgau iš žeminės, neatsisukdamas, negalima atsisukti einant į karą, niekada, ypač į moterį, taip man aiškino mano žuvęs draugelis iš Charkovo, tik jis atsisuko į moterį išeidamas ir sekančią dieną žuvo, dviem kulkom į širdį, buvo nuramintas jo žvilgsnis. Toks mano prietaras, iš kur jis toks nežinau.
         Bolševikai ėjo drąsiai, mes nedeginom laužo, todėl jiems nesukėlėm įtarimo.
         Jų buvo koks penkiasdešimt. Taigi galėjo būti koks priešakinis dalinys.
         Galvoje buvo daugiau klausimų negu atsakymų. Virė minčių puodas ir nebuvo minčių. Nebuvo minčių, ką daryti, dar tos mėlynos akys taip klausiamai veriančios blaškė.
         Viena aišku, mes pranašesni, mes įkalnėje, jiems slėptis nėra kur, tik į žoles, kuriose gali būti šunys žmogėdros.

         Gerai prisitaikiau į pirmos eilės dešinį kareivį ir šoviau, mačiau kaip jis krito, kaip maišas, pataikiau gerai.
         Po mano šūvio akimirksniu sekė visa salvė.
         Padarėm po kokius tris šūvius, ir bolševikai atsišaudydami ėmė trauktis, palikdami savo žuvusius ir sužeistus.
         Rokas su vienu savanoriu šūviais juos palydėjo iki pat miško, nušaudami dar kokius penkis – šešis.
         Ant kelio valiojosi koks dvidešimt.
- Einam pažiūrėti. – Pasakiau pasiimdamas su savim kokius dešimt vyrų. – Juozai palieki už vyresnį.
         Vyrai pirmiausia surinko ginklus, granatas.
         Šešiolika buvo žuvusių, keturi sunkiai sužeisti, ir vienas lengvai, nors skausmingai, peršauta pėda.
- Na proletarai, kur traukiat?  - užkalbinau tą kareivį, kuris be ceremonijų tvarstėsi žaizdą, plėšydamas šalia gulinčio negyvo kareivio marškinius.
- Vandens neturit? – atsišaukė tas.
- O šviną gersi? – kažkas griežtai paklausė.
- Ar komisarai vandens neduoda? – pasišaipiau.
- Duoda, tik tavo šauliai nušovė mano gertuvė nuo diržo.
- Matyt taikė į kiaušus, kad neveistum po savim bolševikų. Atsigersi kai grįšim  į poziciją.
         Paimkit sužeistus, traukiamės. – pasakiau vyrams.
- O žuvusius? – paklausė stodamasis eiti raudonarmietis.
- Žuvusius ir sužeistuosius, šiaip reikia pasiimti kai traukiesi, kareivi.
- Jie rusai, vade. – Pasakė vienas savanoris.
- Pribaikit.
- Vade, nekrikščioniška juk, žudyti sužeistus, be to yra karo įstatymai.
- Jūs gi netikit Dievu, bolševikai, Dievas jums narkotikas liaudžiai? Jūs gi viską griaunat, kokie dar įstatymai?
         Pokštelėjo keturi šūviai.
- Žvėrys!
- Tu dar nematei žvėrių, kareivi. Traukiamės!
         Grįžom į apkasą.
         Atsisėdom jo dugne. Padaviau vandens kareiviui.
- Juozai, sužiūrėkit proviziją, ruoškit pietus, tegu žiūri ir žolynų pusę.
         Na, tai kur traukiat, raudonieji?
- Galvoju žinot, kad įsikasę laukiat?
- Gerai galvoji, žvalgyba dirba.
- Matosi.
- Klok dabar, kai jau atsigėrei, kas jūs iš kur ir kur?
- Aš iš Aukštaitijos, nuo Panevėžio, kariauju nuo penkioliktų, su bolševikais nuo septynioliktų spalio.
         Mūsų būrys atlikinėjo žvalgybą – mūšiu, nes už to miško yra mūsų pulkas.
- Kiek tame pulke?
- Neskaičiavau tiksliai, bet kokie penki šimtai bus, be to laukiama pastiprinimo.
- Užduotį įvykdėte? – klausiau toliau galvoje lygindamas varnų karaliaus ir to bolševiko skaičius, kuriuo tikėti.
- Ne visai.
- Kodėl?
- Jūs gi čia tokie pat kaip ir mes, kur jūsų pagrindinės jėgos mes nesužinojom, pamanėm kad čia.
- Teisybė, vadinasi mus turėtumėte pulti jau visom pajėgom.
- Tikriausiai, aš nežinau ką nuspręs vadas su komisaru.
- Rusų daug?
- Daug rusų ir žydų, lietuvių mažoka.
- Tai ko susidėjai su bolševikais, juk esi kaimietis, ne proletaras?
- O tu su buržujais ko? Ar bagotas esi, juk tik toks pat apkasų utėlių šėrėjas kaip ir aš. Gavai karininko laipsnį, manai prasimuši?
- Aš už Lietuvą.
- Ir aš už Lietuvą, laisvą be ponų.
- Mums visi tinka, neišskiriam nė vieno.
- Aha, mačiau kaip jūs su sužeistaisiais pasielgėt.
- Jie buvo sunkiai beviltiškai sužeisti, mes nebūtume suteikę jiems pagalbos.
- Teisinies?
- Nėra ko.
- Ar jūs tikite atsilaikyti prieš Rusiją? – net prisimerkė Rusiškos didybės prispaustas.
- Kol kas atsilaikom kaip matai. Kažin kiek dabar tos Rusijos liko, jei jau lenkai šaukia „ot može do može“.
- Niekas dar neįveikė Rusijos, jeigu jau apie tai šneka, o su manim ką darysite?
- Nebijok nesuvalgysim, tik visada būna pirmas kartas.
- Nesišaipyk, mirties nebijau.
- Galvoju, rasim kur tave padėti. – Nusišaipiau.
- Ko dantis rodai?
- Nerodau, proletarų gynėjau dantų, čia vieta tokia...
- Kuo ji ypatinga?
- Čia gali pasitikrinti savo įsitikinimus.
- Na jau?
- Ar esi susidūręs su žmogėdrom šunimis, ir varnomis, kurios puola žmogų?
- Kokias čia bobutės pasakas seki?
- Palauksim vakaro, ir leisim įsitikinti, pasakos ar ne?
- Tai nori pasakyti, kad čia laukiniai šunys puola žmones ir mirtinai sudrasko?
- Nesibodi net dienos metu.
- Eik sau.
- Pamatysi. Pavalgom, vyrai, gal bolševikai mus vėl puls. Pakvieskit moteris, pamaitinsim ir paleisim namo.
         Valgėm visi kartu, išskyrus sargybinius, tylėdami, bet jautėme, kad nuotaika geresnė. Ne todėl, kad įkrėtėm bolševikams, bet, kad aplamai pasirodė priešas, ir su juo buvo aišku ką daryti. Skaniausiai valgosi po kokio nors mūšio, kai atsipalaiduoji visas iš tos laimės, kad gyvas.
         Nuotaiką sugadino varnos. Jos kaip pagal komandą atlėkė nuo miško ir be ceremonijos puolė bolševikų lavonus, keldamos nežmonišką triukšmą, puotavo.
- Pažiūrėk raudonasis, kaip atrodo. – Pasakiau jam.
         Pagal tai kaip išsiplėtė šio akys galėjai spręsti, kad nustebo žmogus.
         Žnektelėjo ant apkaso dugno, be žado.
- Juozai įpilk samanės. – Pasakiau, ir gavau gertuvę į rankas. – Na bolševike, būk sveikas. – Prieš gerdamas tariau jam ir visiems kvatojant padaviau gertuvę.
- Ir tu nesirk vade. – Atsiliepė tas.