Kaip greitai bąla smilkiniai
ir dyla mūsų širdys...
Kasdien netenkame kažko brangaus.
Dabar jau gailimės kiekvieno paukščio
ir bandome apsaugot gamtą nuo žmogaus.
Dar nežinia, kokio prireiks mums proto aukščio,
kad visa tai suvoktume ne protu, o širdim.
Ar senka ežerai, ar tik mintis gilėja...
Vienam gyvenime suprast sunku...
Ir tik gyviems atrodo, kad galėjom
daugiau nuveikti, sulaukti metų ir vaikų.
Dar nežinia, ar džiaugsis tie, kur pašaukėm gyventi.
O gal gailėsis mūsų... ar prakeiks...
Tik mums kaskart labiau gilėja raukšlės
ir sidabruoja smilkiniai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-09-27 22:14:32
O visgi šis tekstas užkabina nuoširdžiu rūpesčiu, atsakomybe, žmogaus vieta ir pareiga čia žemėje.
O tai jaunam žmogui daug. O raiška, tikiu, savo laiku bus įtaigesnė, labiau poetiškesnė. Sėkmės Jums.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-09-27 20:34:38
pamąstymai brandūs, tik tekstukas - reik apkarpyti kai kur
Anonimas
Sukurta: 2009-09-27 20:24:20
O kokio aukščio gali būti žmogaus protas?;-) Jaunatviški pamąstymai, tik pabaigoj tos raukšlės ir dar sidabruojantys smilkiniai... dvelkia (atsi)sveikinimų koncertu. Geriau rašykite apie jaunystę.
Anonimas
Sukurta: 2009-09-27 20:23:18
Daugybė daugtaškių tikrai nepuošia.
Dar nežinia, kokio prireiks mums proto aukščio. > mintis taisytina
Dar nežinia, ar džiaugsis tie, kur pašaukėm gyventi. > kuriuos
Sėkmės:)