Kaip greitai bąla smilkiniai
ir dyla mūsų širdys...
Kasdien netenkame kažko brangaus.
Dabar jau gailimės kiekvieno paukščio
ir bandome apsaugot gamtą nuo žmogaus.

Dar nežinia, kokio prireiks mums proto aukščio,
kad visa tai suvoktume ne protu, o širdim.
Ar senka ežerai, ar tik mintis gilėja...
Vienam gyvenime suprast sunku...

Ir tik gyviems atrodo, kad galėjom
daugiau nuveikti, sulaukti metų ir vaikų.
Dar nežinia, ar džiaugsis tie, kur pašaukėm gyventi.
O gal gailėsis mūsų... ar prakeiks...

Tik mums kaskart labiau gilėja raukšlės
ir sidabruoja smilkiniai...