Kodėl tavo širdutė taip lėtai plaka?
Tavo rankose cigaretė gęsta.
Nejaugi nesupranti, ką darai?
Savo gyvenimą žudai.

Tyli melodija iš magnetofono groja.
Tavo balsas virpa, akyse ašaros blizga,
Bet tau tai nesvarbu,
Tu kaip mazochistė, pripratusi prie skausmų.

Kažkas pakelia prieš tave ranką,
Kažkas suduoda, tu krenti, pasiduodi.
Atsistoti tau nėra jėgų,
Mintyse „kažką vadini“ sadistu.

Tu pritraukusi prie savęs ranką,
Kraują nusivalai į baltą chalatą.
Šiandien tu nebegyveni,
Tu tik egzistuoji su kančios valandomis.

Viską, ką matai, tik sulietą vaizdą.
Juodas šešėlis tavo akyse mirga.
Tu jauti, kaip kažkas tave spardo,
Tu jau pripratusi, tau jau neskauda.

Ir kitą rytą prabudusi iš košmariškų sapnų,
Tu atsisėdi ant kėdės ištepta krauju
Ir žinai, kad šiandien pabudai gyva,
Bet niekados nežinosi, ar ryt išauš nauja diena.

Tu vėl lauki to nelemto „kažko“,
Vis sėdėdama ant palangės ir laikydama cigaretę rankose.
Tu jau atsijungus nuo pasaulio garsų,
Tu pripratusi prie sadisto balsų.

Išmok gyventi, o neegzistuoti,
Nes nematai, aplinkui kiek nuostabių pasaulį vaizdų.
Darai klaidą egzistuodama ten, kur sadistai
jaučiasi laimingai, kankindami tave,
Juk jie be jausmų.