Tikrai Prani, jie dainuoja, nes jie turi ką švęsti, o tu su išbarškėjusiais dantimis, neprarandantis optimizmo, amžinai viduriuojantis, nes maistą ryti tenka, kol sučiulpsi bedante burna ir karas pasibaigs.
- Savanoris Pranis. – Prisistatė man, nuo Baisogalos, kai atėjo iš ligoninės sugijus jo burnai, šalia stovėjo jo likimo draugas, visas toks pat nelaimingas.
         Kiekviename kariniam dalinyje visada atsiranda va toks kareivis, kuris ko gero yra būtinas, nes jis pralinksmina kitus, kas kare yra būtina.
         Daugelis tokį laiko truputį trenktu, bet visi myli, visi prašo papasakoti kokių nors istorijų.
         Tos istorijos paprastai yra apaugusios visokiais pramanais, bet vakare prie laužo jos skamba įtikinamai, be to toks kareivis moka pasakoti, arba atsakinėja į klausimus taip natūraliai naiviai, kad viskas atrodo tikra išgyventa.
         Pranis iš Baisogalos buvo toks savanoris.
         Kaip visi, neslėpė to, o kam tai slėpti, jei reikia žemės sakė jis.
         Kaip kantiškoj parašyta, kad jeigu duoda reikia imti, o jei dar kunigas liepia, tai jau. Čia jis taip kalbėjo.
- Ar tu iš Komaro žemę atimsi? – Juokėsi tada iš jo Rokas.
- O kodėl gi ne, ponas juk nesijudina už Lietuvą.
- Bet juk jis tėvas jūsų...
- No, no, no, studente, tėvus aš turiu...
- Žiūrėk koks ūnoraunas, sakai Komaras nekirkina mergų?
- Gal ir kirkina, aš su juo nesibroliavau. – Vieną sykį pamačiau įsižeidusį Pranį, kai Rokas pavadino nesantuokiniu Baisogalos Komaro sūnum, bet visi girdėję tada prisijuokė iki ašarų iš to „no, no ,no“.
         Vieną vakarą pasakojo, kaip jie bolševikus Kėdainiuose gąsdino surengę karinį paradą, į vežimus prisidėję rastų, padengę juos brezentas, šnipeliai matykit kiek „maksimų“ turi Lietuvos kariuomenė ir drebėkit, arba kaip jį vijosi raudonasis kavaleristas ir kirsdamas kardu nukrito nuo savo žirgo, kuris mat kluptelėjęs tuo pačiu svarbiausiu momentu ir kaip tas raudonasis ant savo kardo pasidūręs, o Pranis dusulį įsitaisęs, nes pabandyk ilgai bėgti nuo žirgo.
         Be tokio savanorio, koks būrys?

         Rūkui paslėpus arklio palaikus, į likučių dalybas įsitraukė ir šunys, nes varnos buvo sukeltos į orą, pasigirdo besipešančių šunų urzgimas ir inkštimas.
- Atrodo, kad šunėkus būsim pašėrę š į vakarą. – Pastebėjo iš sargybos bokšte sugrįžęs Jonas, pridurdamas. – O kodėl tie šunys neloja?
- Va jų pačių reikia paklausti. – Atsakiau nebenorėdamas ta tema daugiau nieko kalbėti, bet to padaryti neteko, nes iš ariergardo sargybos posto parbėgo Juozas su keturiais vyrais:
- Blogai vade, mes radom daug kraujo ir vieną šautuvą, o abiejų savanorių nebuvo, tik aiškiai nuvilkta į žoles. – Raportavo pusbalsiu uždusęs grandinis.
- Gerai, šiandien, sargybos ten nebestatom, du vyrai apkase stebi ariergardą!
- Tu manai jie mus gali pulti?
- Žinai Juozai, aš nežinau ką tie šunėkai čia dar gali sugalvoti, bet faktas yra tas, kad mes dėl jų praradom jau tris karius. Reikia padidinti budrumą. Apkase užkurkit nedidelį laužą ir kūrenkit visą naktį, žvėrys bijo liepsnos. Nors šitie jei jau žmogaus nebijo, tai gal ir liepsna jiems irgi tik pasišildymui. – Ciniškai pajuokavau, o mano žodžius palydėjęs šuns kaukimas, galėjo būti ir paliudijimas tam.

         Užkūrus apkase laužą, visiems pasidarė jaukiau, nors rūkas jau pasiekė mūsų poziciją, bet ugnis sklaidė rūką ir mes bent jau galėjom vieni kitus matyti aiškiau.
         Atsirėmiau į žeminės kraštą, nežinodamas ką ir galvoti apie tą pirmą užduoties vykdymo dieną. Galvoje buvo minčių raizgalynė, ir jokios minties, kaip dažniausiai būna tokiu atveju.
         Gurkštelėjau iš dar prieš tai paduotos Juozo gertuvės samanės, gal bus geriau.
         Akys užsimerkė, šiltas smėlis migdė be gailesčio.

         Sapnavau savo Anelę, ji mane lydėjo į karą;
- Kodėl tu Antanai, kodėl karas ir tu, o ne mes, be karo, kartu troboj ir lauke?
- Anel, karas truks labai neilgai, mes įkrėsim prūsokams, ir aš grįšiu pas tave.
- Ne, tu negrįši pas mane.
- Kodėl taip kalbi, Anel? Tu netiki mano meile tau?
- Antanai iš karo niekas negrįžta, tik žuvusieji...
- Kodėl taip kalbi, Anel? Kodėl skaudini mano ir taip skaudančią širdį?
- Tau ne skauda Antanai, tu nori ne manęs, ne mano meilės, tu geidi karo.
- Ne Anel, mane šaukia į karą, aš turiu eiti.
- Tu pats šauki karą Antanai, tavo rankos virpa mane laikydamos nuo karo geismo.
- Kodėl taip kalbi, Anel? Ankščiau taip nekalbėjai?
- Ankščiau tarp mūsų nebuvo karo, dabar yra, ir tau reikės eiti su karu ilgai, Antanai. Tiek ilgai mylimasis, kad tu pamesi taką į mano namus, į mano mintis.
- Anel, ar taip reikia bernužėlius į karę išleisti?
- Tu pats prašais į jį, aš nemoku tavęs tokio išleisti, matai net neraudu.
         Ji palietė mano skruostą ir aš krūptelėjęs pabudau.

- Vade, kažkas ką tik rūke šaukė. – Pasakė prie manęs pasilenkęs kažkuris iš savanorių.
         Pašokau ant kojų.
- Kurioj pusėj?
- Ten kur buvo ariergardo sargyba.
         Suklusom.
         Po akimirkos išgirdau aiškiai duslus vieno iš buvusių ariergardo sargybinių šauksmas:
- Padėkit vyručiai, Jėzus Maria gelbėkit.
- Nuodiegulius į rankas, paskui mane. – Sukomandavau apkase buvusiems vyrams, ir mes pasileidom balso link.
         Bėgau vienoj rankoj nuogą kardą kitoj revolverį paruošęs.
         Ant kelio už kokių trijų šimtų metrų gulėjo sukniubęs mūsų savanoris, mes pačiupom jį ir greitai parnešėm prie pakurento laužo.
         Visi vyrai buvo sukilę, tai ką pamatėm nebuvo reginys malonus akiai. Sakyčiau toks būdinas reginys, kad net gumulas į kaklą sušoko.
         Savanoriui buvo nugriaužtos rankos, tik kruvinos bigės stirksojo vietoj delnų, išdraskytos kojos, tiesiog išplėšytos šlaunys.
- Šunys... – Pasakė su kažkokia kalta šypsena veide savanoris ir numirė.
- Atrodo šunys mumis rimtai užsiėmė, vade. – Prakošė pro dantis Rokas.
- Atrodo, kad rimtai.
- Aš turiu planą rytojui, vade.
- Ne dabar?
- Ne nakčiai jis netinka.
- Gerai ryte ir pasakysi. Uždenkit kareivį iki ryto.
         Anel, Anel, aš negeidžiu tokio karo, toks karas man nepatinka. – Pasakiau sau guldamas į gultą.

         Naminė, kurios dar gerokai gurkštelėjau prieš užmigdamas padarė savo, išmiegojau be sapno, kaip retai būna, be košmaro.
         Pažadino kareivių balsai, nes rado iškastą tą trijų kontrabandininkų kapą, ir dingusius iš jo vyrus. Mano vyrai matyt juos patingėjo užkasti giliau, o žemė čia buvo lengva – smėlis.
- Bet ir apetitas tų šunėkų. – Negalėjo atsistebėti Juozas.
- Kažin kiek jų yra, be to kažin kada jie turėjo tiek provianto po nasrais. – Atsakiau aš.
- Gal leisit man įvykdyti mano planą. – Pasirodė Rokas.
- Klok.
- Vėjas palankus, siūlau padegti žolė į aną pusę, tada šunėkai neteks priedangos, o pelkė ugnį sustabdys.
- Mintis gera, pabandykit.
- Klausau.
         Rokas su keliais vyrais nutvėrę nuodėgulius nubėgo padeginėti žolės, dar keli vyrai nuėjo prie šulinio apsirūpinti vandeniu.
         Ugnies siena genama vėjo nuslinko ligi pelkės atrodė per akimirksnį, degė smarkiai, visi jautėmės gerai, jausdama, kad šunėkams atimame galimybę mus pulti bent jau iš vienos pusės slapta.
         Tuo metu iš ariergardo pasirodė vežimas su įsėdusiais keliais vyrais.
         Privažiavę arčiau sustojo patys.
         Iš vežimo išlipo mus nakvynėn priėmęs tas nesvetingas ūkininkas, be ceremonijų piktai, kaip šių žemių šeimininkas, užsipuolė mus:
- Kokias jūs eibes išdarinėjat, vyrai?! Ar jūs čia įsivaizduojat su bolševikais kariaujantys, padeginėdami pernykščias žoles, šaudydami taikius gyventojus? Kokį čia velnio apkasą kapinėse išsirausėt, geresnės vietos neradot?!
- Visų pirma, žmogau, randiesi reguliarios kariuomenės pozicijoje, fronto zonoje, visų antra aš kaip vadas esu įgaliotas kaip tinkamas elgtis, kad bet kokiom sąlygom įvykdyčiau man, mano vadovybės pavestą užduotį, o visų trečia karo metu civilis gyventojas neturi teisės turėti su savim ginklo ir priešintis  reguliariai kariuomenei, jei jau parūpo kontrabandininkai.
- Čia buvo mano bernai, mano arklys, mano vežimas.
- Gal ir samanė buvo tavo? – Nusišaipė Juozas.
- Mano, -  nesutrikęs atsakė smarkusis ūkininkas.
- Vežimą gali pasiimti, arklys per susišaudymą buvo nušautas, ginklai, turtas karo įstatymu vardu nusavintas. Prie progos perduosiu vadovybei, kuo čia užsiiminėji ponas ūkininke.
- Ne, jūs tik pažiūrėkit, kokia mūsų kariuomenė, arklius šaudo, turtą konfiskuoja, o kur bernai, mano darbininkai? – tarsi negirdėjo ką jam pasakiau smarkusis ūkininkas.
- Žuvo per susišaudymą.
- Aš jus pats apskųsiu jūsų vadovybei.
- Ir tuo pačiu turėsi atsakyti prieš karo tribunolą už tai, kad tavo samdiniai nušovė reguliarios kariuomenės karį.
- Nepagąsdinsit, plėšikai!
- Juozai patikrinkit piliečius. Visiems pasilikti savo vietose, šaudysim be įspėjimo! – sušukau garsiai, o vyrai nutaikė šautuvus į ūkininką ir jo bendrus.
- Kur pakasėt mano bernus? – atrodo nesutrikęs nė kiek klausė tas.
- Buvom palaidoję, bet naktį šunys iškasė iš išvilko kažkur.
- Šunys?
- Taip, o jūs čia nesusidūrėt su žmogėdrom šunimis?
- Kokias pasakas čia sekat?
- Pasakas sakai, žemės kurmi? – parėjo Rokas, atkišo sutvarstytą ranką, kurią vakar perkando šuo. – O čia kas galvoji perkando tavo bernas? Priveisėt čia kažkokių velnio išperų, pažiūrėk. – Įšokęs į apkasą nuklojo sargybinį:
- Tu manai mes jį čia apgraužėm, gerai pažiūrėk, jei prižlibini!
         Ūkininkas net atbulas atšoko pamatęs sudarkytą savanorio lavoną, persižegnojo tris kartus.
- Manai mes čia šildomės, rupūžės išpera, jūs toliau savo tvarto nieko nematot, juodnugariai! Sušaudyt visus po šimts velnių ir nėra ko cackintis, bus jums plėšikai! – visas siautėjo Rokas.
- Rokai tvardykis.
- Ponai ginkluoti kastuvais! – raportavo Juozas.
- Kur važiavote, ir ko? – paklausiau griežtai ūkininko.
- Ieškoti savo žmonių.
- Kodėl su kastuvais?
- Kitokių ginklų nebeturiu.
- Dabar taip, sukat savo arklius, pasiimat vežimą, jei jis jūsų, ir daugiau kol čia bus frontas nesirodot, jei norit su gyvybėm likti. Ar aiškiai išsireiškiau?
- Supratau, ponas. – Neatsitokėjęs dar nuo to kraupaus vaizdo, suvebleno ką tik smarkavęs vyras.
- Mes čia nejuokus krečiam, kaip gali jums atrodyti.
         Antrą kartą raginti nereikėjo, greitai prisikabino vežimą ir suraginę arklius dingo už kalniuko ir posūkio.
- Juozai įrenkite tenai postą medyje, ir išstatykit sargybą. – Pasakiau nes tas vizitas nuteikė labai nemaloniai, nes čia visa aplinka buvo tokia persisunkusi kažkokia negera dvasia.
         Visi jautėm įtampą, ta įtampa kas akimirką didėjo, nes mes negalėjom suprasti kas vyksta apie mus.
         Dabar tas ūkininkas, kas žino, kas jis toks, gal jis bolševikų šnipas koks. Apie šunis nuduoda, kad nieko nežino, naujiena mat. Atvažiuoja su kastuvais.
         Grafas su kastuvu, tie su kastuvais, kas čia turi būti paslėpta?
- Ot žmonės, jiems tik arkliai, padargai, bet ne žmonės. – Atrodo tebesikarščiavo Rokas.
- O tau neatrodo keista, kad jie buvo apsiginklavę kastuvais? – paklausiau jo.
- Ne...Nors palauk, taigi grafas irgi turėjo kastuvą, tas dar klausinėjo...vyručiai man atrodo čia yra rimtesnė vieta negu kapinės. Reikia mums rimtai pakasinėti čia.
- Nepradėk Rokai, mūsų ne tas tikslas.
- Tikslų gali būti daug. Turim vieną užduotį, o kai jos nereikia atlikinėti galima apie kitas užduotis pagalvoti.
         O jeigu čia lobis, atkasam, pasidalijam ir karas baigtas.
         Susidomėję vyrai ėmė rinktis apie mus.
- Kasam. – pareiškė Rokas.
- Rokai ar tu negirdėjai įsakymo? – griežtai pasakiau jam.
- Tai ką, paliksim jį tiems juodnugariams, ar tam bepročiui grafui?
- Pirma reikia rasti, paskui palikti.
- Tai kasam, ar ne?
- Tik laisvi nuo tarnybos, – sutikau, - Ir savo noru.
- Tai kas per prievartą dabar eis lobio ieškoti? Vyrai, pradedam nuo bažnyčios sienos, siaurais grioviais. – komandavo Rokas, o Juozas tuo tarpu su penkiais vyrais išėjo įrenginėti sargybos posto, pasišaipęs iš Roko norų rasti lobį.
         Geriau tegu lobio ieško negu kraustosi iš proto, reziumavau aš jų norus.