Santrauka:
Niekad niekas nesibaigia.
nuo rytojaus,
ežerą tiltais išnešęs,
ruduo krantinėje nerimą šluos,
o smėlio kalvoje vaikas
keturias dešimtis metų žais
ir žais
aš eisiu,
nuovargio nuosėdom koštas,
naivuolių iškirptės iš žurnalo
mojuos, o ruduo kiekvienas
ruduo mano tiesą tik krintančiais
lapais vadins
man pabos
lubinai mėlynieji, net
nespėję išduoti – pabos,
į sekmadienio pilką vienutę
belsis vaikas nuo smėlio
kalvos
--------------------------------
– vaike, nė karto neparginęs
ganyklomis rudens, sakyki,
man lėkimo įpilta sklidinai?
tylu
jis formele atspaudžia visą
karalystę ir taria: čia lakstyki
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-10-09 13:34:34
Šilta širdžiai paskaičius. Net graudulys kažkur nuvilnijo, bet švelniai paglostęs, nesurakinęs vidaus, nekankinantis. Lyg apčiuoptum kažką labai artima ir labai reikalinga.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-09-23 08:44:10
...rudenėjantis lėkimas...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-09-22 21:33:12
...švelniais žingsneliais ateina ruduo...
Anonimas
Sukurta: 2009-09-22 20:01:38
Puikiai. Skambesys dera su turiniu. Tiesiog puikiai ir tiek.
Anonimas
Sukurta: 2009-09-22 19:52:28
Kažkoks žavumėlis. Rytoj dar sugrįšiu.