nuo rytojaus,
ežerą tiltais išnešęs,
ruduo krantinėje nerimą šluos,
o smėlio kalvoje vaikas
keturias dešimtis metų žais
ir žais

aš eisiu,
nuovargio nuosėdom koštas,
naivuolių iškirptės iš žurnalo
mojuos, o ruduo kiekvienas
ruduo mano tiesą tik krintančiais
lapais vadins

man pabos
lubinai mėlynieji, net
nespėję išduoti – pabos,
į sekmadienio pilką vienutę
belsis vaikas nuo smėlio
kalvos
--------------------------------
– vaike, nė karto neparginęs
ganyklomis rudens, sakyki,
man lėkimo įpilta sklidinai?

tylu
jis formele atspaudžia visą
karalystę ir taria: čia lakstyki