Sargybinis bokšte parodė ženklu, kad važiuoja trys.
- Kokie čia charonai, dabar atvažiuoja? – nusispjovė Rokas, nepamiršdamas priminti aplinkiniams, kad yra mokytas.
- Visi į vietas. Be komandos nešaudyti. – Tyliai pasakiau, dar užmetęs akį į Petrą. Šis atrodė ramus nors ir pakankamai išblyškęs.
         Kaime pasigirdo arklio žvengimas, subraškėjo ratai, matyt kažkas pabaidė arklį.
         Pasigirdo du šūviai, arklio žvengimas, lyg ir šuns cypimas, vyrų balsai.
- Trys vežime, ginkluoti! – išgirdom nuo bokšto Jono balsą.
         Tik šiam nutilus pasirodė į įkalnę lekiantis vežimas. Vadeliotojui tik prieš pat mūsų poziciją pavyko sustabdyti arklį.
         Juozas arčiau jų buvo todėl sušuko:
- Stabdykit arklį!
- Trrrr! – krūptelėjo vadeliotojas, o likę du vyrai atstatė ginklus į balso pusę.
- Padėkit į šalį ginklus! – komandavo toliau grandinis.
- Aha, skubam, vėl kokiais šunimis užpjudysit! – pasakė vienas barzdotas.
- Šunys ne mūsų, mes kariuomenė, jūs fronto zonoje, padėkit šautuvus ir lipkit iš vežimo!
- Dabar visur frontas, visi kariauja. Leiskit mums važiuoti savais reikalais!
- Vyrai, mes nejuokaujam!
- O mes ką darom, irgi nejuokaujam. Galim ir su ginklais pasikalbėti, laikai neramūs, kas žino kokia jūs čia kariuomenė, griuvėsiuose?!
- Atsisakot vykdyti įsakymą?! – nuskambėjo grėsmingas grandinio balsas.
         Atsakymas, iš ratų nuskambėjęs šūvis, ir šuoliais pasileidęs arklys.
         Komanduoti nebuvo reikalo, pasipylė šūviai, iš apkaso, nuo vežimo, iš bažnyčios bokšto.
         Krito arklys susigretinęs su apkasu, vyrai irgi buvo mirtinai pakirsti mūsų šaudymo.
         Dienelė linksmai prasideda, pagalvojau eidamas link vežimo.
- Iškratykit tuos vyrus gerai ir vežimą. – Daviau nurodymą Juozui, nors jis jau pats tą darė.
- Petrą nušovė! – sušuko kažkas apkase.
         Prišokau prie apkaso.
         Petrui kulka buvo pataikiusi tiesiai į akį, jau nepamenu ar į tą prišiktąją išvakarėse.
         Vyrai žegnojosi, man kūnu irgi lakstė kažkas.

         Na va močiut, ar nesakiau, kad tas pats, kas pirštą plaktuku nusidaužt, ir žemelės tavo Petreliui užteks. Nedaug jam jos ir bereikia.

         „Jie jau važiuoja, kareivi...“ Va tau ir grafas, besikalbantis su anuo pasauliu.

         - Ar tą patį galvoji ką ir aš?
         - Po velnių Juozai, dar mes su tavim pradėkim panikuoti tai kas tada bus? – tyliai      jam pasakiau.
         Tuo tarpu vežimo krata davė rezultatų, Rokas pranešė:
- Samanės vyrai čia tiek, kad neišgerti mums.
- Ir užkandos. – pridūrė vienas iš dviejų savanorių, kuriems karas jau buvo išbarškinęs priekinius dantis, ir visi būryje juos vadino „broliais bedančiais“
- Ne tau tokį kumpį įkasti. – Pasišaipė iš jo Rokas.
- Kaip nors.
- Neškit visas gėrybes į žeminę, arklį išmėsinėkit kas valgoma, negi leisi mėsai pradingti! – daviau nurodymą kariams.
- Vade, paragaukit, atrodo tie vyriokai turėjo rimtų priežasčių šaudyti. – Pasiūlė Rokas, paragauti.
         Gera, stipri, naminė.
- Tegu po gurkšnį išgeria vyrai, už kitą atsakai Juozai tu, o dabar taip, klausykit nurodymus: aš ir dar trys savanoriai eisim pasižvalgyti pozicijas į kaimą, Juozas palieka už vyresnįjį. Palaidokit tuos vyrus ir savanorį Petrą. Būkit atsargūs, iš pozicijos niekur nevaikščioti!
         Rokas pasisiūlė eiti kartu su manim, bei pasiėmė dar porą savanorių.
         Išėjome, nelaukdami pietų.
  
         Iš tikrųjų kaimas buvo sugriautas karo pradžioje, nes pagal aukštas sausas žoles sodybų vietose matėsi, kad tai ne vienų metų žolė.
- Man toks vaizdas, kad čia nuo karo pradžios niekas ir nevaikščiojo. – Eidamas šalia prakalbo Rokas.
- Grafas juk taip ir sakė, ir jis gali būti teisus.
- Kaip ir su Petru?
- Nekalbėkim apie tai Rokai.
- Kodėl nekalbėkim, juk jis mus išskyrė, pasikviesdamas pietų?
- Ne pietų, o kavos.
- Nesvarbu, senis cituoja Krispą, ir kaip koks augūnas spėja ateitį.
- Blogiau, jis pranašauja mirtis. Bet sakiau nekalbėkim apie tai.
- Gerai. – ir atkišo man gertuvę.
- Paėmei atsargos?
- Kaip kitaip.
- Gerai.
         Samanė truputį atpalaidavo, nuo galvos tarsi kokia virvė nukrito, pradėjusi spausti po visų tų ryto įvykių.
         Gaila Petro, geras vyras, santūrus savanoris, nors bailokas, bet ne iki tokio lygio, kaip teko matyti atsisakančius eiti sargybon, vakarykščius valstiečius, užsispyrusiai vado klausiančius, o kodėl aš, ne kitas.
         Žolėj pastebėjau šuns snukį. Jis tarsi mus sekė, lydėjo akimis, nelojo.
- Žiūrėkit, mus seka. – Parodžiau vyrams
- Šuo. – beveik sutartinai pasakė šie.
         Šuns snukis dingo žolėj, girdėjom tik piktą niurzgimą.
- Reikia pažiūrėti kas ten. – pasisiūlė Rokas.
- Spėsi, eime link miško. Nesisklaidykim.
         Keliukas iš po vasaros lietaus, neatrodė labai naudojamas, bet sprendžiant iš šiandienos, gali būti ir judrus.
         Miške buvo vingiuotas, bet gana neblogas. Kariuomenei judėti neturėjo sudaryti jokių kliūčių.
         Pavaikščiojom palei mišką išėję atgal į kaimo palaukėje, nieko įtartino nepastebėjom.
         Pasukom atgal keliuku link bažnyčios. Vyrai pirmoje sodybos vietoje baigė išvalyti neužgriuvusį šulinį ir sėmė jo atsargas.
         Buvo ramu ir tylu, kaip ir būna po pietų kaime.
         Staiga, iš žolės, žaibiškai iššoko kokie trys dideli šunys ir pervertė paskutinį ėjusį savanorį.
         Šis draskomas šunų nesavu balsu ėmė klykti. Mes puolėm gelbėti, bet į mus iš kitos pusės, tarsi kieno sviesti skriejo dar kokie penki šunys.
         Kardas mano rankoje, išgelbėjo mane, nes beveik iki rankenos ant jo pasimovė sužvėrėjęs didelis šuo.
         Rokas sugebėjo į savo užpuoliką šauti, ir šūvio garsas atbaidė visus šunis iš karto. Jie dingo taip pat netikėtai, kaip ir buvo pasirodę.
         Tik tada su siaubu pamatėm, kad karys, kurį pirmą buvo užpuolę šunys, gulėjo paplūdęs kraujuose, be jokių gyvybės ženklų. Jam visiškai buvo perplėšta gerklė, nors tikriau būtų pasakyti ne perplėšta, o išplėšta.
         Nuo pamatyto vaizdo, antrasis savanoris susivėmė.
         Atbėgo laisvi kariai, žegnojosi pašiurpę.
- Paimkit kūną, traukiamės į apkasą. – Pasakiau atsitokėjęs nuo vaizdo, nes tokio per visą karą neteko vaizdo matyti, kad žvėrys, taip staiga papjautų žmogų.
- Nieko sau šunėkai. – burbėjo vyrai žvalgydamiesi į šonus, atstatę prieš save šautuvus.
- Palaidokit savanorį, ir į kaimą be mano įsakymo nė kojos! – įsakiau garsiai savo vyrams.
- Vade galvoju rimčiau reikėtų įsitvirtinti, nes nežinia kiek čia tų šunų yra. – priėjęs pasakė Juozas.
- Tegu ariergardo sargyba įsitvirtina medyje, tenai gaus budėti visą naktį nes nebus kaip pakeisti. O tai mus tie šunėkai po vieną čia išskers. Sutvirtinkit apkasą basliais.

         Tuo metu iš už miško pasirodė debesis varnų. Dabar jau ir jos mums kėlė baimę, po tokio netikėto šunų antpuolio.
         Vyrai griebėsi ginklus, kas turėjo užsimovė durtuvus, pas visus buvo viena mintis galvoje, kad tik ne mane atakuotų, kad tik ne mane paženklintų ta prakeikta varna.
         Kas čia per pragaro prieangis, kur mus čia atsiuntė vadovybė, su kuo čia mums kariauti? Varnomis ir šunimis? Bolševikais?
         Varnos keldamos didelį triukšmą, didžiuliu greičiu prasinešė virš mūsų pozicijos, ir bent dvi dešimtys patrakėlių puolė negyvą savanorį.
         Kol jas nubaidėm, žuvęs savanoris buvo netekęs akių, apiplėšytu veidu. Atrodė dar šiurpiau.
- Greičiau palaidokit tą vargšą! – sušukau vyrams, nes jutau kaip vėl apie galvą veržėsi virvė, nes atvirai pasakius nežinojau ką daryti, nes su tokiu priešu dar nebuvo tekę susidurti, o čia dar grandinis atsisėdęs į apkaso dugną burbuliavo:
- Šunys žudikai, varnos žudikės, kokioj mes pekloj randamės, ar kada nors esat girdėję apie tokius dalykus?
- Bado metu žmonės žmones valgo. – Susitvarstęs perkastą ranką iš žeminės išėjęs pasakė Rokas
- Taip, bet čia ne žmonės...Mes prie Rygos turėjom reikalų su didžiulėmis žiurkėmis, bet jos kėsinosi į maistą ir rūbus, bet kad į mus...pirmą kartą.
         Aš perkratinėjau savo atmintį ir negalėjau nieko panašaus atminti.
         Varnos dabar užsiėmė arklio likučiais, mus palikdamos, tikriausiai kuriam laikui ramybėje. Gerai kad kariai jį nuvilko žemiau į pakalnę.
         Tuo metu buvo palaidotas ir antras savanoris žuvęs šiandien.
         Po velnių, galvojau atrėmęs nugarą į apkaso sieną, už ką tie vyrai šiandien žuvo? Vienas nuo kažkokių kontrabandininkų, antrą papjovė šunys, ką dar tas grafas išpranašavo mums?
- Ar galima kurti laužą? – paklausė vienas iš brolių bedančių.
- Kurkit prie bažnyčios sienos, kūrenkit sausais, ruoškit vakarienę. Pakvieskit Juozą.
- Klausau. – Nuėjo savanoris.
- Ko reikia vade?
- Juozai, pasirūpink, kad vakarienė būtų iki  kokios naujos velniavos.
- Ką turit omenyje?
- Na, kad ir rūko.
- Supratau.
- Samanės paimk, kad užtektų taip ant drąsos, nepasigėrimui.
- Gerai. Einam prie ugnies, ko čia tam kape sėdėti, ar neprisėdėjom jau.
         Prie laužo sėdėjo daugiau vyrų, nes nebuvo norinčių likti po vieną, po tų visų įvykių.
- Ką pasakys vadovybė išgirdusi raportą?- nežinia ko klausė Rokas
- O kur ji dings nepatikėjusi? – pasakė vienas iš bedančių.
- O tu kai išsibarškinai dantis patikėjo? – nusišaipė Rokas.
- Patikėjo, nes būrio vadas matė.
- Kaip tai atsitiko? – paklausiau.
- Paprastai, mes va su draugeliu iš vieno sodžiaus esam, nu tai per pirmą mūšį, taip sakant išsigandom, ir norėjom arčiau mūsų patrankos prilysti...prilindom...ir be dantų likom...
         Kariai kvatojo susiėmę už pilvų nuo to pasakojimo.
- Nesupratau, tai jums artileristai dantis išbarškimo, kad po kojom maišotės? – leipo iš juoko Rokas.
- Ne toks vienas puškorius sako, jūs vyriokai arčiau lyskit, o tai jums gali kojas peršauti, kaip paskui su lazdom pas mergas eisit ir pas karves...
- Na?
- Na, tai ir prilindom...
- Ir?
- Ir tas kai šovė puškorius iš tos savo patrankos, tai kai metėsi atgal...tiesiai į dantis...tai Pranis dar ir prarijo savus tris...
         Vyrai išvirto besiraitydami, bekvatodami, o Rokas vis dar kucino tą šnekorių:
- Tai sakai Praniui tiesiai į kelnias?
- Na, panašiai.
- O tau?
- Ką man? Man kraujai kad pasipylė, išsiritau iš po tos velnio patrankos ir pas daktarus, kulkos apie ausis laksto...daktarė klausia kas yra, sakau iš patrankos pataikė...
- Oi negaliu, ką daktarė?
- Ta iš karto prisėdo, po to pažiūrėjo kitoj pusėj kaklo...aš sakau man iš priekio pataikė... o ji, nieko nesuprantu, kuo ten į jus šaudo, iš patrankos šauna, o dantis išmuša tik...aš sakau jai kad mūsiškiai pataikė...tada daktarė nieko nebesakė...ne, palaukit sakė...nu jeigu mūsiškiai, tai tada karą laimėsim...
         Vėl nugriaudėjo juokas, o tuo tarpu savanoris Pranis baigė kepti arklieną, mes ėmėm gabalus, barstėm druską ant jos ir užsigėrinėjom samane.
- Geras tas mūsų karas, pasakysiu jums vyriokai, prieš vokietį buvo sunkiau, vokietis buvo geras karys, o čia jodinėja visokie Mikaldos, puldinėja šunys, varnos, argi čia karas, nei artilerijos, nei kulkosvaidžių, pasišaudom su kontrabandininkais ir valgom kepsnius, užgerdami tauriausiu gėrimu iš grūdų. – Postringavo Rokas.
- O tu Rokai, čia ko atėjai kepsnių, ar kariauti? – susidomėjo juo Juozas.
- Kaip ir tu Juozai, kariauti, žudyti, nes žemės aš nepadirbsiu, man tai per daug nūdnas darbas, po tiek metų poilsio kare, matyt reikės baigti mokslus, jei rusiškus kas užskaitys, toj naujoj Lietuvoj.
- Na tai jau tu tik ir ilsiesi?
- O ką, negi žudyti toks jau didelis darbas yra? Kas kita kai tave va taip kvailai žudo po du tris, kaip čia.
- Nekelk panikos, kare juk pilna kvailų minčių, ir tokios mirtys kare visos yra kvailos. – Įsikišau ir aš į jų pokalbį, siurbtelėdamas samanės.
- Nors aš sau ir paprieštarausiu vade, bet man atrodo, kad kare yra prasmingos mirtys ir beprasmės.
- Man vis tiek beprasmės visos, jei jaunas vyras žūva.
- Ne vade, mirtis dėl savo vado, dėl vėliavos prasminga. Ką mes būtume darę, jei šunėkai tave šiandien būtų pasirinkę pietums?
- Kas?
- Mes būtume likę be vado.
- Be vado kare niekada neliekama, būtų vadovavimą perėmęs grandinis Juozas.
- Bet dalinys be tikro vado, jau nebėra dalinys.
- Nežinau Rokai ką turi galvoje?
- Vado žūtis demoralizuoja jo karius.
- Sutinku.
- Vadinasi dėl vado mirtis yra prasminga.
- Vadinasi, o tu ką filosofiją studijavai?
- Panašiai.
- Ir tu eini į karą žudyti?
- Man patinka kariauti.
- Ką?
- Man patinka kariauti vade. Ar tu nejauti malonumo eidamas į ataką, kai tavo durtuvas „čakšt“ į priešą, ar nepasijauti labiau gyvas už tą konvulsijose besitąsantį nabagą. Juk tik čia yra karo romantika, kada tu nužudai priešą, kuo daugiau priešų nužudai, tuo labiau jautiesi galingu.
         Man seilės bėga nuo to jausmo.
- Tu gi beprotis, Rokai. – Pasibaisėjo juo Juozas.
- Toks pat beprotis, kaip vadas ir tu, juk mes čia esam savo noru, ne dėl žemės ir ne dėl Lietuvos, kurios nei tu, nei aš nesuprantam, kas tai bus. Matot, kad nesupranta ir senas žilas ūkininkas, ir senas, nukvakęs grafas. Ta Lietuva, juk terra incognita, mes ją atradinėjam, va čia, tose griuvėsiuose, liejam kraują, žudom šunis ir žmones. Tai ar jūs ne bepročiai?
         Kas vadeliotoją nušovė? Vadas. Vieną iš vyrų? Aš. Kas arklį? Juozas. Va šventa žudikų trejybė.
         Man reikėjo eiti mokslus baigti, o aš išėjau į karą, nors mano motina įsikibusi į abi kojas bandė sulaikyti. Sakiau ne motin, aš kariausiu kol bus karas, kai jo nebus tada pažiūrėsiu.
- Rokai nepiktžodžiauk. – Pabandė jį sudrausminti Pranis.
- Ir ką, bedanti, tu bijai žodžių, ačiū nors šaudymo nebebijai dantis praradęs, nėr to tavo Dievo, jei būtų argi mes sėdėtume prie Dievo namų griuvėsių ir valgytume arklieną, šermenims?
- Tai tavo nuomonė, o koronę gali užtraukti visiems. – Atsišovė tas.
- Nors ir iki septintos kartos Prani, po ano karo man nėra Dievo, nėra Švento Juozapo darbininko, nes jei jie būtų, to neleistų išdarinėti žmogui su kitu žmogum.
- Gal geriau išgerkim dar vyrai, be tų pokalbių kas ten aukštai, ar ten giliai yra. – pasiūlė Juozas, ir visi kas dar turėjo išlenkė samanės.
         Rokas pakilo:
- Aš nusipelniau poilsio šiandien, jei ką žadinkit kausiuos iki paskutiniųjų, kitaip nemoku., nemoku taip kaip Briusovas sakė:
         „Мой дух не изнемог во мгле противоречий,
         Не обессилел ум в сцепленьях роковых.
         Я все мечты люблю, мне дороги все речи,
         И всем богам я посвящаю стих...
  
         На острове Мечты, где статуи, где песни,
         Я исследил пути в огнях и без огней,
         То поклонялся тем, что ярче, что телесней,
         То трепетал в предчувствии теней...

- Gerai Rokai, ir Briusovas pavargdavo galvoju, Juozai sužiūrėkit sargybas. – Pasakiau grandiniui.
- Reikia greičiau reikalus tvarkyti rūkas ateina. – Pastebėjo kažkas.
         Iš tikrųjų iš už bažnyčios sienos pažvelgę pamatėm artėjantį, tokį pat kaip vakar rūką, tirštą ir bauginantį, kaip kad tas poetas Roko lūpomis „prieštaravimų pilnas rūkas“, jis kilo nuo pelkės kuri tyvuliavo kairėje pusėje kaimo.
         Koks proto bokštas sugalvojo kurti kaimą prie pelkės, pagalvojau, o mano mintį nutraukė šuns kaukimas. Puikus paveikslas Repinui.
- Mes geriam, o jie dainuoja. – Nusijuokė bedantis Pranis.