tavo džiaugsmo akis įmatau pro raudų stiklo sieną
lyg paveiksle rudens netaurus ir staigus  šviesulys
tavo laimė supjaustanti mano suirzusias venas
išnaikinanti pirmgymio mito gražiausias dalis

joj ištirpo kažkas dar kuždenęs, kad būsiu suvargus
iš  žolelių arbatos išblizgintam inde ruošiau
jau tada klausės  muzikos  sielos  kapelijos dangūs
išlynojantys skausmo akordais melodijas sau

o nuo jų troško sapno drugiai krištolinėj oazėj
aš  taboką susmulkintą vėl  cigarilėm sukau
ir jaučiau, kaip tyloj dingsta senos nugludintos frazės
prie paminklo iš meilės, kuriame vienas užrašas – Tau