prie
tavo džiaugsmo akis įmatau pro raudų stiklo sieną
lyg paveiksle rudens netaurus ir staigus šviesulys
tavo laimė supjaustanti mano suirzusias venas
išnaikinanti pirmgymio mito gražiausias dalis
joj ištirpo kažkas dar kuždenęs, kad būsiu suvargus
iš žolelių arbatos išblizgintam inde ruošiau
jau tada klausės muzikos sielos kapelijos dangūs
išlynojantys skausmo akordais melodijas sau
o nuo jų troško sapno drugiai krištolinėj oazėj
aš taboką susmulkintą vėl cigarilėm sukau
ir jaučiau, kaip tyloj dingsta senos nugludintos frazės
prie paminklo iš meilės, kuriame vienas užrašas – Tau