Aš tau nupiešiu gėlę,
Tokią mažą, neprasiskleidusią ir niūrią.
Nupiešiu rasos lašelį, bandantį ją pažadinti iš tylaus ir ramaus miego.
Nupiešiu ir saulutę aukštai danguje, kuri tai pat nori, kad gėlė pražydėtų.
Nupiešiu ir lietų, kuris skverbiasi pro debesis, kad pagirdytų gėlelę.
Nupiešiu trąšią žemę, kad gėlytė galėtų augti.
Nupiešiu viską, ko jai tik reikės, kad ji galėtų augti, žydėti ir džiuginti visus savo grožiu.
Tačiau tu – tas, kurį džiuginti ta gėlelė paskirta,
Jos net nepastebi, o pievoje tarp kitų gėlių paspiri ją koja,
Nes ji tau atrodo tokia maža ir nereikšminga.