užduotis (5)

JUODOJO RAITELIO PRANAŠYSTĖ

         Rytas išaušo, be didesnių nutikimų.
         Pusryčiaudami prie bažnytėlės sienos liekanų vyrai šaipėsi iš Petro akies istorijos, ir kaulų atakos prieš savanorį Joną.
- Na ir myli jį paukščiukai, kaip kokį šventąjį Pranciškų. – Reziumavo pasišaipymus savanoris Rokas, kuris buvo nebaigęs studijų studentas, pašalintas iš Maskvos universiteto už amoralų elgesį.

         Jis taip sakė, kad už amoralų elgesį, o tas amoralumas buvo tame, kad ūkininkaitis iš Lietuvos, Maskvoje išsinuomojo butą.
         Nieko tokio jei ne šeimininkė, kuri padėjo akį, ant vakarykščio gimnazisto. Begėrinėjant arbatėles, aptariant Dostojevskį, Čechovą, Turgenevą ir Tolstojų, Briusovą, Bloką ir Jeseniną, belankant spektaklius, taip nežymiai įsitempė į lovą studenčioką. Įvesdino į suaugusiųjų pasaulį, aukščiausiu lygiu, taip sakant, stoličnas razvratas, dekadansas, taip sakė Rokas.
         Romanas truko beveik tris metus, ir Rokui gerai, ir maskviškei poniai gerai, bet tik va pastojo moteriškė. Pastojo tada, kai jos vyras buvo ilgoje komandiruotėje, mat buvo kažkoks svarbus „činovnikas“ vidaus reikaluose. Bet nusimanė ir moteriškuose vidaus reikaluose, žmonai nebuvo šansų apgauti, nebuvau. Sake jis, mano ponia, aš tuo metu, kai tu taip sakant su studenčioku pradėjai tą reikalą...
         Bastėsi jis mėnesiais po imperiją su visokiais pavedimais ar tyrimais, ir pro pirštus žiūrėjo į studenčioką iš Šiaurės vakarų krašto, kuris jam esant į akis nelindo, buvo mandagus, apsiskaitęs, galėjo padiskutuoti ir apie literatūrą, ir filosofiją, jau nekalbant apie istoriją.
         Nors istorijos tematika „činovniką“ erzindavo, kadangi studenčiokas kalbėdamas apie viduramžius, gana nepagarbiai kalbėdavo apie imperijos praeitį, priversdamas nervintis, jį, tokį svarbų veikėją.
         Kalboms pasisukus apie kunigaikščius, būdavo sunku nukalbėti studenčioką, kuris įžūliai primindavo, kad lietuviai su lenkais prieš tris šimtus metų sėdėjo Maskvoj, kad be jų tik Napoleonas tą sugebėjęs pakartoti, kad Maskva nėra tokia nenugalima, ar nenugalėta, stovėjo ant kelių ir prieš totorių, ir prieš lenką su lietuviu, ir prieš prancūzą.
         Net pacituodavo Platonovą, kuris rašė, kad ilgus amžius dalis žemių priklausė Lietuvai.
         „Činovnikas“ gerbė Platonovą ir su tais argumentais nesiginčydavo, prieš profesorius nepapūsi, mėgdavo taip pasakyti.
         O ką jau bekalbėti apie paskutinį karą su Japonija ir revoliuciją.
         „Činovnikas“ imdavo šaukti, kad pas juos yra geležinė tvarka, kad caras, bažnyčia ir tauta vieningi, ir pakraščių gyventojai, yra pasmerkti išnykti susilydyti imperijos katile, didžiosios rusų tautos įtakojami. Nes jokios kultūros ten nesą, jokios šviesos.
         Rokas su pasimėgavimu primindavo terorą, iš eserų, socialdemokratų ekspropriacijas, pagaliau rugsėjo teroristinį aktą Kijeve, kur krito pats premjeras Stolypinas, pabrėžiant, kad visai neseniai.
         Šeimininkas į tai atsakydavo, kad nėra to ir visi revoliucionieriai sėdi Sibire, kas studentui likdavo nusišaipyti, kaip gali nebūti to, kas yra ir egzistuoja už Savos Morozovo ir kitų pinigus, kad Šveicarija, Prancūzija ar Anglija yra Sibiras, iš vis pirmą kartą girdįs.
         Anarchizmas, terorizmas ir socializmas, Rusijos imperijoje neturi ateities, tai tik supuvusios rusų psiaudointeligentijos, nesupratusios, nesugebėjusios perskaityti Hegelio, Nyčės, Prudono, Markso ir kitų Vakarų bepročių svaičiojimų., apvertę viską aukštyn kojomis. Liaudžiai tai svetima. Buvo argumentas. Liaudis tiki Dievu, geru caru ir visada pasiruošusi mušti žydus.
         Bet tam dideliam viršininkui patiko laisvai pasiginčyti su tuo studentu, nes jis gaudavo informacijos apie studentų nuotaikas, todėl vijo šalin įtarimus, kada jo žmonelė dažniausiai tokių ginčų metu stodavo studento pusėje, bet ko norėti iš jos, beskaitančios pigius dekadentų romaniūkščius ir eilėraščių rinkinius, bent jau taip manė, nežinodamas, kad pas jį, caro „činovniką“ namuose visa biblioteka uždraustų raštų yra.
      
         Studentas paskui atsigriebdavo ant šeimininkės, kuri jį vadindavo „barbaru“, po karštų pasimylėjimų lovoje garsiai vienas kitam skaitydami Marksą, Plechanovą, Leniną, Lasalį ar Engelsą.
         Bet visos istorijos turi pabaigas, ir ne visada kaip pasakose.    
         Istorija baigėsi tuo, kad Rokas išlėkė iš universiteto ir tik prasidėjęs karas išgelbėjo jo gyvybę, nes jaunasis Kazanova spėjo patekti į priešakines pozicijas, ir ten pratūnoti iki pat karo pabaigos, arba tiksliau, suirutės pradžios.
         Namuose viską paaiškino karu, savo patriotizmu ir dar kažkuo, o kadangi baimė buvo didelė, tai savo parapijoje tapo pirmu savanoriu, nes nežinojo ką gali sugalvoti tas raguotas vyras, kaip pats sakė, kokiu slibinu devyngalviu pasiversti, ir iškasti jį iš po žemių kaip buvo pažadėjęs. Tik iš po žemių iškasti gal buvo lengviau, negu ištraukti iš apkaso.
         Nudėsiu kaip šunį, jokių satisfakcijų nebus, su mužikais!
         Papasakojo vieną vakarą Rokas mums su Juozu savo istoriją, ir mes visi trys surišti, tų karo prisiminimų, nusprendėme dar pakariauti, o gal ką ir laimėti, nes nieko doro be karo jau nemokėjom.

- Pasišaipyk, išeisi budėti, atbėgs koks subolševikėjęs ežiukas ir išdurs akį. – Pasakė jam Juozas.
- Juozai, juk žinai, kad kariuomenėj pirmiausia žudomi vadai, kad eiliniai kaip mes būtume demoralizuoti, ir nežinotume ką daryti priešo ir pavojaus akivaizdoje.
- Bet varnos pasirinko Petrą. – Atsikirto Juozas.
- Taip ir prišiko akį, kaip jo kaimo senoliai mokė. – Sugriaudėjo juoku Rokas ir mes visi pasekėm jo pavyzdžiu.
         Petras buvo tylus, ir nekreipė dėmesio, po to nuėjo į žeminę miegoti nes buvo visą naktį prabudėjęs apkase.
         Juozas prisėdo šalia:
- Bjaurų sapną sapnavau šią naktį.
- Nesu sapnų aiškintojas, bet gali papasakoti, kam nešiotis su savim.
- Žinai, prieš kelis metus palaidojom motiną, dar prieš karą, o šią naktį sapnuoju labai aiškiai ją, ir jinai manęs prašosi nužudyti, rodo pirštu va sako, durk čia, man taip skauda, sau į krūtinę. Tu supranti, motina prašosi nužudyti.
- O tu?
- Aš...paklausiau, o ko tau  skauda mama. Juk tu seniai mirusi, ilsėkis ramybėje, ar mažai aš jau nužudžiau per karą, o ji man, o tu man durk ir tavo visos nuodėmės bus atleistos, aš už tave pasimelsiu ten... na ir dūriau, taip aiškiai...Po to motina sako, prigulkim, suremkim nugaras ne taip šalta bus...
- Ir ką?
- Surėmėm, gulim, galvoju, kad kaip atšals, atsikelsiu eisiu kitur prigult, o ji ne atšalė, rytą prabudom abu, valgyt prašo... Aš pabundu, o prieš mane iš tos skylės kaukolė, tarsi žiūrėtų, atsukta į veidą, rodo tris dantis...tai iššokau lauk kaip kulka iš žeminės. Ten toj skylėj, kur bito kaulai.
- Aš nieko nesapnavau, net varnų.
- Kažin ką reiškia mirusius tėvus sapnuoti?
- Juozuli, galiu tave nuraminti, aiškiai pamenu, kad mirusią motiną sapnuoti reiškia ilgą tavo gyvenimą, mano senelė yra ne kartą aiškinusi tą sapną.
- Na tai ačiū, nuraminai.
- Nebūk Petras.
- Klausau.
- Klausyk, klausyk.
- Vade, kažkas raitas joja link mūsų! – sušuko nuo bokšto savanoris Jonas.
         Pažvelgiau į kaimo griuvėsių pusę. Ten neskubėdamas risnojo juodas žirgas ant savo nugaros nešdamas tokį pat juodą raitelį, kuriam prie šono kabojo kardas, o ant kelių gulėjo šautuvas. Iš po plačiabrylės skrybėlės veido negalima buvo įžiūrėti.
         Jeigu rankoje laikytų ietį, ir iš paskos jotų koks tarnas ant mulo ar asiliuko, o nebėgiotų kažkokie nematytos veislės šunys, (nors niekada nebuvau ponų šunų specialistas, bet galvoju, kad jie buvo grynaveislei) aš galvočiau, kad pas mus pats Servanteso herojus išsiruošė į svečius.
- Gal čia tas beprotis ponas H.? – greičiau garsiai pagalvojo, negu paklausė Juozas.
- Matyt. Negi bolševikai, ryžtųsi tokiam maskaradui, siųsdami žvalgą?
- Ką darysim?
- Pasiruoškit, ponas taigi ginkluotas. Beje be mano komandos nešaudyti!
         Juodasis raitelis tuo tarpu kopė į kalniuką, prieš mūsų pozicijas. Jis jojo drąsiai ir gracingai, netgi nesuklysčiau pasakęs, kad kaip šių vietų šeimininkas.
- Stok! – sušukau, kai jau jis atsidūrė visai šalia mūsų.
         Nuo mano balso juodasis ponas krūptelėjo, o jo arklys pasistojo piestu, tuo metu pokštelėjo šūvis, kulka prazvimbė pro pat mano ausį.
- Ramiau ponas, lipkite nuo žirgo, mes Lietuvos kariuomenės dalinys, jūs įžengėt į mūsų pozicijas!
         Anas nuleido šautuvą, įkišo jį į dėklą prie balno. Nuramino žirgą paplekšnojęs jam per sprandą. Metų jis turėjo jau nemažai, bet kaip iš povyzos buvo galima spręsti esant kilmingą, tai gi metai sunkiai nusakomi. Paprastai daugiau negu atrodė.
         Pažiūrėjo į mus iš aukšto, nusikvatojo tokiu skardžiu balsu ir su neaiškiu lenkišku ar vokišku akcentu paklausė:
- Kas sakėte? Esate kariuomenės dalinys? Iš Lietuvos?
- Ne iš Lietuvos, o Lietuvos kariuomenės dalinys.
- Lietuvos? O nuo kada čia Lietuva?
- O jūs negirdėjot, kad susikūrė tokia valstybė?
- Valstybė? – tarsi dar labiau nustebo juodasis ponas, pridurdamas. – Kokia ta jūsų valstybė, ta Lietuva, nuo jūros lig jūros?
- Ne lietuviška. – Atsakiau kiek sutrikęs, o priėjęs prie manęs Rokas dar pridūrė:
- Mums nereikia svetimų žemių ir jūrų, mes sukursim Lietuvą lietuviškose žemėse.
- Jaunuoli, o kas yra lietuviškos žemės?
- Ten kur gyvena lietuviai.
- O kaip su didinga praeitim, su protėviais, kurie įkvepia šiandienos žygius?
- Mums nereikia žiūrėti į protėvių kaukes. – Atrėžė Rokas.
- Jaunuolis žiūriu žino istoriją, bet iš savęs jūs nieko nesukursit, reikia į kažką atsiremti. – Pasakė lipdamas nuo žirgo.
- Mes ant tautos pamato sukursim.
- Aha, bolševikai ant griuvėsių, o jūs ant pamato. – šaipėsi jis iš Roko, bet po to atsisuko į mane:
- Kaip suprantu jūs esate vyriausiasis, čia?
- Aš.
- Su kuo turiu garbės?
- Leitenantas Antanas...
- Ak, - pertraukė mane,- ponas leitenantas, o tas karnavalas, tai ir yra Lietuvos kariuomenės kuopa. – toliau atvirai ironizavo, rodydamas ranka į mano savanorius, kurie iš tiesų mažai buvo panašūs į reguliariąją kariuomenę.
- Mūsų kariuomenė tik kuriasi, ponas...?
- Grafas Aleksandras, o pavardė per daug garsi, kad tokioje vietoje būtų tariama.
- Ponas grafe, mes jūsų klausėme, kur jūs vykstate?
- Jodinėju.
- Šitaip apsiginklavęs?
- O ar ne karo zonoje randuosi?
- Gal bolševikus pastebėjot kur nors?
- A tai jūs su bolševikais kariaujate, pagirtina ponai.
- Šiuo metu taip.
- Tie žvaigždėti ponai, moka tik griauti, ir griauna jie gerai, turi teoriją, pasakysiu aš jums...Šiuose kraštuose teko sutikti, ir pasakysiu, kad ne patys draugiškiausi žmonės...Bet šiuo metu neteko matyti.
- O kur dingo žmonės iš čia?
- Žmonės? Žuvo suprantama. – Jis kalbėjo su tokiu atsainumu, sumaišytu su neslepiama ironija, kad atrodė visa jo kalba pasityčiojimas iš mūsų.
- Visi?
- Visi. Dabar čia karaliauja jų šunys.
- Kaip tai?
- Pamatysit...O jūs čia bekasinėdami nieko neradote?
- Būtent?
- Radinių kokių?
- Daug kaulų.
- Kaulų? – jo akys keistai sužibo. – Kur?
- Žeminėje.
- Ir daugiau nieko?
- Nieko.
- Nieko? Atminkit jaunuoliai ant kaulų kariauti negalima. Aš ir vokiečių pulkininkui sakiau tą patį, bet jis mane pasiuntė po velnių...ir pats ten nuėjo. Čia negalima kariauti. Šita vieta tam nėra pritaikyta, nors strategiškai ji ideali, bet čia apsistojus laukia tik pralaimėjimas, nes čia yra vartai...
- Ponas grafe...
- Gerai, gerai, ponas leitenante, kviečiu kavos pas save ketvirtos dienos rytą, jei bus sveikatos. – nusijuokė keistai. – Mano dvaras netoli nuo čia, įėjus į mišką, po kaire pirmas keliukas, o tada jau tiesiai, nors tiesiai to keliuko negali pavadinti.
         Beje ar varnos niekam kepurės nenumušė?
- Vienam savanoriui.
- Vargšas vaikinas, jis mirs pirmas. – Pasakė grafas, primerkdamas vieną akį tarsi sąmokslininkas.
         Pažiūrėjau į savanorį Petrą išlindusį iš žeminės, visą tokį išblyškusį, kaip sniegas, dar pagalvojau, mestelėjęs į jį akį.
- Iš kur jūs žinote tai?
- Aš žinau viską, kas čia buvo, yra ir bus, leitenante...Nepamirškit jei rasit radinių, gražinti juos man. Čia mano šeimos žemė, jau trys šimtai trisdešimt...trys metai...
- Nesąmonė. – Įsikišo Juozas, viską žino ponas Dievas...
- Arba... jaunuoli? Dar pasilik sau fantaziją, ne tik palankius sapnus.
         Paminėjus sapnus Juozas net žengtelėjo atgal žingsnį tarsi gavęs smarkių niuksą.
- Leitenante, ketvirtos dienos rytą aš lauksiu tavęs, būtų gerai, kad ateitum, ir į senąjį hidalgą Kichotą aš nepanašus, trūksta šalmo man, taigi lauksiu.
- Pažiūrėsim.
- Žiūrėk...O varnos jau renkasi į šermenis. Ei kareivi, jie jau atvyksta, cha – cha – cha – cha, ruoškis kelionėn, ir nebijok taip, kartais mirti pirmam yra geriau negu išlikti gyvam paskutiniui!
         Petras griebė šautuvą, bet prišokęs Juozas neleido jam iššauti:
- Ar pasiutai Petrai, ar nematai, kad grafas kalbasi su anuo pasauliu.
- Teisingai pastebėjai jaunuoli, su anuo pasauliu...Leitenante, ateik su tais dviem jaunuoliais, kuriais turėjau garbės kalbėti, lauksiu, nebijok jaunuoli, anas jau nieko nenušaus, tu gerai sapnuoji, ne be reikalo į tave žiūrėjo tuštuma! – čia jis lyg dėkojo Juozui.
- Gal užteks mums jau jūsų pranašysčių šiai dienai. – Nutraukiau įsismaginusį grafą.
- Gal ir užteks leitenante. Ei, opą! – suragino savo žirgą ir nušuoliavo plevėsuodamas savo juodu apsiaustu.
         Kaime pokštelėjo šūvis, sulojo jo šunys, ir jis dingo mums iš akiračio.
- Bet jis tikrai pamišęs, nors kalba kaip aiškiaregys.
- Ką turi galvoje Juozai?
- Apie žvelgiančią į mane tuštumą.
- Tu čia apie kaukolę?
- Apie ją. O ant balno matei kastuvą?
- Mačiau, gal jis čia kasinėja, lobio kokio ieško?
- Kas žino...
- Iš miško pasirodė vežimas! – pranešė Jonas.
mundus

2009-09-21 08:04:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2009-09-25 11:45:34

Po ano, vakar perskaityto, šis atrodo natūraliai, patraukliai.
O parašyta irgi gerai.
Vyrauja dialogai ir manau, kad tai smagiausias Tavo arkliukas. Bet ir kitų yra arklių gražiai šokinėjančių- pavyzd., prisiminimai su istorijos potepiais...
Ką gi, po kito vėl parašysiu kelis žodžius, nors suprantu- kad jie tuščias darbas.
Būk.