UŽDUOTIS
  

         Kai pakvietė mane bataliono vadas, buvau tik antra savaitė, kai pakeltas į karininkus, toje naujoje kariuomenėje, kurią sudarė savanoriai. Kariavau jau keli mėnesiai, aš joje, kol taip sakant buvau pastebėtas, nes į vadus nemėgau muštis, geriau pačiam už save atsakyti, tada mažiau kam reikia atsiskaityti. Sąskaitas savyje gali suvedinėti, kiek nori.

         Keista tai kariuomenė, aš jums pasakysiu. Po to, kai buvau baigęs kariuomenės mokyklą prie caro Nikolajaus, kai Didžiajam kare buvau baigęs apkasų mokyklą, atrodė, kad apie karą aš žinau viską. Dabar galiu jums pasakyti tik viena, kad ir kiek tu kariautumei, kad ir kiek mūšių laimėtumei, ar kiek priešų į kairę ir dešinę nudėtumei, dviejų vienodų karų nėra ant šios žemės.
         Keista ta kariuomenė buvo nes joje, dominavo savanoriai, tai yra tie, kurie norėjo kariauti. Tiesa tas noras kariauti buvo dirbtinis. Ne. Nesakau, kad visų, bet dauguma tų vyrų nebuvo tikri savanoriai, nes jie buvo žemdirbiai. Jie skubėjo kariauti, nes norėjo greičiau tos žemės gauti, todėl ne vienas, galvas padėjo, beskubėdami. Kur buvo galima gudrumu ir taktika, jie spręsdavo durtuvais. Todėl buvo toks lakstymas, be pozicijų, mes buvom įpratę lėtai kariauti, o čia reikėjo skubėti, laiko strategijai nebuvo. Matai priešą ir muši.
         Mes buvom kareiviai per prievartą, o čia buvo kareiviai iš reikalo. Mums reikėjo žemės, o anie nešė revoliuciją į Europą. Todėl ir skubėjimas toks buvo.
         Todėl jie man ir buvo tragiškiausi žemdirbiai, nes jiems trūko žemės, nes jie nebuvo kantrūs. Nėra tragiškesnės figūros už žemdirbį be žemės. Jam kai pavasaris, jis nori savo plūgą į žemę kišti, o ne lakstyti pirmyn atgal ieškodamas priešo.
         Aš iš karto pasakau, ir labai rimtai, kad nemėgstu žemdirbių, kaip jų nemėgsta visų pasaulio kariuomenių kareiviai, dėl to, kad po mūšio jie pirmieji bėga į kautynių lauką, jei tik yra mažiausia galimybė, pribaiginėja sužeistuosius ir plėšia, plėšia viską, nes valstiečiui viskas „prie ūkės tinka“, net iššautos gilzės, net smirdintis autas nuo dar šiltos kojos, bet ne tik dėl to, nes taip jie darė visą laiką.
         Aš nemėgstu valstiečių dėl to, kad jie, tiksliau vienas toks atėmė iš manęs mano moterį, tuo metu kai aš kariavau. Aš sėdėjau apkase, kaip jūsų redaktorius sako, smirdinčiam apkase, šėriau savo krauju uteles, o tuo metu valstietis ėsdamas lašinius nuviliojo mano moterį, pasakęs, ką ten pasakęs, įtikinęs, kad aš esu žuvęs, aš niekada negrįšiu, nes parašyčiau laišką, kaip tai daro kiti, dar gyvi kareiviai.
         Sužinojau tai grįžęs. Ir ta nemeilė dar labiau padidėjo.
         Tada vėl užsinorėjau miegoti apsikabinęs šautuvą, nes jis neišduoda, nepabėga su kitu kol tu bent truputį gyvas, sugebi jį išlaikyti.
         Keista ta kariuomenė buvo, kad neturėjo ji amunicijos, uniformos, trūko ginklų, o priešas nesėdėjo apkase, nebuvo kažkokio tokio suprantamo fronto, o mūšiai vykdavo arčiau gyvenamųjų vietų, nes kariaujantiems reikėjo maisto.
         Atėjau aš į kariuomenę, kai jau kovos su bolševikais vyko, nedalyvavau nei prie Laučiūnų, nei kituose šventose dabar vietose, bet teko kartu su Ebernhardto saksais palakstyti, beje ir tie saksai buvo taip pat savanoriai, pasakysiu vienas malonumas su buvusiais priešais, į buvusius kovos draugus pašaudyti, nes toks jau karas, tokia jo Fortūna, kuri yra nepastovi, o jei būtų pastovi, tai ji nebūtų Fortūna, sutiksit su manim ko gero tuo klausimu. Čia mane taip filosofiškai nušvietė Rokas, mano vienas iš išlikusių draugelių, jis pas mus buvo mokslininkas, sakė berods taip rašęs Boecijus, kažkoks protingas romėnas, kalėjime, į ką jam atsakiau, kad protingas kalėjime nesėdi. Na bet nesvarbu.
         Taip besistebintį mane, vadovybė pakėlė į karininkus, padarė atsakingą ne tik už save, koks aš buvau visą karą, bet už patikėtus man vyrus.
         Kare, jei esi tikras kareivis, vertini gyvybę, kad ir kaip tai neskambėtų paradoksaliai. Jeigu vadovauju būriui ar kuopai, tai privalai ją ilgiau išlaikyti vientisą, gyvą ir sveiką, kovingą. Tavo pastangas kareiviai įvertina ir su tokiu būriu gali atlikti bet kokią užduotį, net ir tokiam keistam kare, kokį mes kariavom prieš bolševikus.
         Keistumas buvo tame, žurnalistai, kad galėjai priešu sutikti lietuvį. Mes aname kare šaipėmės iš žydų, kurie krisdavo į sielvartą nukovę savo tautietį iš vokiečių pusės, dabar mes sulaukėm to paties. Prieš savą kraują.
         Toks karas, sunkesnis, nes ką gali žinoti kada tavo durtuvai susikryžiuos su artimo giminaičio durtuvu, ir ką paskui grįžęs pasakysi namiškiams?
         Mes tyliai galim nekęsti saviškių, bet iki kraujo praliejimo eiti yra sudėtingiau, mes nepratę saviškius skersti, nors mūšyje nėra kada paklausti kuo tu vardu.
         Po tokio karo nebesinori grįžti namo, po to karo aš užklydau čia, nes namuose manęs niekas nelaukė, aš pasilikau kare, o jie prie žemės. Apie mane sukūrė legendą, kad aš esu Žudikas, ir tai irgi valstiečių-žemdirbių darbas. Juk ir jums mane prirodė, koks nors doras valstietis ūkininkas. Pirštu į mane, nes sako, kad jis tai jau žino, nes pasižiūrėjus į jo veidą matyti, kas per tipas. Tokio miške ant tako geriau nesusitikti, o jeigu jau naktį, tai...
         Valstiečiai. Nors dėl žemės prašau, juk kariavo. Suprask tai, taip, kad dėl žemės ir valstietis gali kariu iš bėdos pasidaryti. Na, bet einam prie reikalo, gana beletristikų.

         Be jokių išvedžiojimų, ar užuolankų, vadas man, kaip ir dera senam, visko mačiusiam kareiviui pasakė:
- Tamstai teks atlikti užduotį. – Kalbėdamas parodė ranka prieiti prie žemėlapio, o priėjus tęsė toliau. – Štai mūsų frontas, o štai čia prie to kaimo tavo būriui reikės įsitvirtinti ir nepraleisti bolševikų, kurie mūsų žvalgybos duomenimis bandys pro čia atlikti ar išpuolį ar žvalgybą mūšiu. Mes po kokios savaitės galvojam per čia smogti į jų flangą. Jūsų užduotis neleisti laisvo judėjimo, bet jeigu pultų ženklios pajėgos traukitės. Ar aišku?
- Kada vykti?
- Nedelsiant. Pasiimkite maisto kelioms paroms, šaudmenų ir žygin.
- Klausau.
- Tepadeda jums Dievas vyrai.

         Tepadeda mums Dievas, tepadeda, sukosi galvoje mintis žygiuojant su dvidešimt keturiais savanoriais. Tokia buvo mano keistos kariuomenės, keista kuopa, tikriau būrys. Turėjom konkrečią užduotį, tik prieš akis buvo nekonkretus priešus, su neaiškiais planais.
         Saulė artėjo į vakarus, nes po pietų tik išsirengėm. Šildė mums nugaras. Buvo pati rugpjūčio pradžia, kai aplink vasara jau išsikvėpusi, prasideda derliaus dorojimai, bet ir ne ruduo dar, dar šilta ir gera, bei svarbiausia sausa.
         Kare svarbiausia yra kai sausa, patikėkit manim, kai šlapia karas tampa kančia, o kai sausa vienas malonumas. Neaiškinu kodėl, nes tikiuosi suprantat, ką noriu pasakyti.
         Vyrai žygiavo atsipalaidavę, juokaudami.
         Nors taip sakyti ir nereikėtų, nes du ėjo avangarde, gerokai priekyje, du saugojo ariergardą, ir po du dar kartas nuo karto nuklysdavo į dešinę ir į kairę nuo kelio.
         Smagintis nebuvo kada, nes ėjom link fronto, ėjom nežinodami kur priešas, o kare tai yra neįdomiausia dalis, nes gali būti iš pasalų nušautas. O būti iš pasalų nušautam yra gerai tik didžiausiam bailiui, nes mirtis tokį užklumpa be skausmo, netikėtai, be kovos.
         Be to, toks žygiavimas turi būti apsaugomas, nes vyrai nešė dar ir maisto ir kitas atsargas.
         Nesisaugojom iš viršaus, nes ten mus turėjo saugoti gerasis mūsų Dievas, kuris iš tikrųjų dabar miegojo, nes kaip gerasis Dievas leistų, va tokį karą? Karą, kuriame nežinia kur frontas, kur priešas. Dievulis juk mėgsta tvarką, o čia jau jo nedraugo Nelabojo karas, toks į slėpynes panašus. Pagaliau aviacijos, aeroplanų tame kare irgi buvo mažoka.
         Nesisaugojom iš apačios, nes pragaruose velniai turėjo ką veikti ir mūsų ko gero  neganė, na gal koks vienas, nedaug jo reikėjo mūsų kare, nes ten juk griešnikai ėjo pulkais, pagaliau vyko karas, o mes ką, mes nežinojom, kurią akimirką tapsim žudikais ar aukomis. O juk kare nėra kada apsispręsti kuo norėtumei būti, čia visi nori būti žudikais aukomis savo noru niekas.
         Tačiau tamsos jėgos mus stebėjo, nes virš galvų įkyriai kranksėdamos sukosi varnos, jos tarsi lydėjo mus, sukdamos begalinius ratus, kildamos čia aukščiau, čia visai virš galvų praskrisdamos. Kaip pasamdytos, pasakysiu aš jums.
- Neprikarksės kokios bėdos? – išgirdau grandinio Juozo balsą, nutraukusį mano mintis.
- Kokią dar bėdą jos gali prikarksėti jei mes patys esam bėda. – Atsiliepė jam kažkas iš savanorių.
         Šyptelėjau. Tikrai, mes patys esam bėda ir gana didelė.

         Mano pavaduotojas Juozas, iš karto krito į akis, vos tik susidūrėm savo batalione. Seni nudrengti frontininko rūbai, kariška, nors ir pavargusio kareivio, bet vis tiek, kariškas, laikysena. Ramuma akyse ir kreiva šypsena lūpose stebint tą naują, keistą kariuomenę.
         Vyras buvo ne menkas, plačių pečių, tamsiaplaukis, rudakis, toks, traukė moterų akį, o priešai tokio vengė, kai bėgo su durtuvu atakoje.
         Juozas buvo daug kareiviškos košės suvalgęs, nesitrynęs užnugaryje, jei sveikas ne sužeistas visada rikiuotėje, visada apkasuose. Meistras durtuvų atakoje, šaulys koks reta. Viskas iš tų keturių metų karo universiteto.
         Mes juokavom su juo, kad esam karo mokslų daktarai, geresni už hindenburgus ir brusilovus, kartu paėmus, o jau kokiems nors moltkėms ar rusiškiems kniaziams iki mūsų žinojimo toloka. Paprasčiausiai mes buvom eiliniai napoleonukai, nes anam kare išlikti reiškė ne tik velnionišką sėkmę, bet ir šį tą daugiau.
         Toks tokį pažinom, nuo pirmo žvilgsnio, nusprendėm laikytis kartu, nes gal taip kas ir išeis toje valstiečių masėje.
         Vos paskyrus mane leitenantu, tuoj vadovybės paprašiau, kad Juozą padarytų grandiniu, mano būryje, kad neišskirtų mūsų.
         Juozas sutiko.
         Jo istorija tokia kaip mano, tik skirtingai negu man, jo mergina palaukė, ir dabar jis ėjo jai parnešti žemės šmotą, bendram gyvenimui.
- Tu gi jau ne valstietis. – Sakiau aš jam, juokais.
- Bandysiu Antanai tokiu tapti, dėl jos, dėl savo Mortos. Keturis metus laukė, tikėjo, meldėsi už mane, tai aš negaliu, va taip sakyti, nebenoriu žemės knisti. Knisiu, kol galėsiu, va taip.
         Toks buvo Juozas, karys, ne iš pašaukimo, bet kaip ir aš atradęs save kare, ar gal būt praradęs savo valstietiškas šaknis kare.
         Tai reiškia tik viena, žemę supranti kaip gerą apkasui išsikasti arba prastą, tai koks po to gali būti valstietis? Jeigu ne bulves kasi, o apkasus?
         O Juozas tapo valstiečiu vėl, nežinau ar ilgai juo bus, bet aria, Dieve kaip jis aria, pasakojo, sako ariu, už plūgo rankenų laikau, o atrodo pliekiu iš kulkosvaidžio į tą žemę, kuri tokia sukta, kaip vokiečių grenadierius, o trauktis nėra kur, gryčioj burnos alkanos, duonos reikia. Reikia apgauti tą suktą žemę, kad gauti derlių, reikia arti, arti, arti, nuo ryto iki vakaro arti.
         Matyt kareivis, visur turi būti kareivis, net žemę ardamas, ardamas ne iš meilės, o iš neapykantos.
         Aš taip nenorėjau.
         Aš geriau iš šono pastebėti tai sumaniau. Ir stebiu, tik nežinau ar nuo to esu laimingesnis. Nežinau.  

         Mūsų kelias visą laiką vedė mus tarsi žemyn, nuožulniai, bet stabiliai, tarsi leistumėmės nuo kalno.
         Neapleido įspūdis, kad aplink laukai nėra gerai prižiūrimi, net jei čia ir pievos būtų, nesimatė ganymo ženklų ar pjovimo.
         Nesimatė sodybų ar kaimų, nesimatė visai žmonių. Nesimatė dūmų iš kaminų, nesimatė pačių kaminų, tik varnos ir mes. Aplink miškai, horizontas netolimas.
         Tokioj aplinkoj nori ne nori pradedi įsitempti, klausytis aplink esančių garsų, pastebėti dalykų, kurių paprastai nepastebi, labiau civilizuotoj vietoj.
         Pradeda vaidentis, kad priešas gali būti už kiekvieno krūmo, ir nuo menkiausio garso ranka tvirčiau suspaudžia ginklą, o akys prisimerkia, lyg norėdamos įžiūrėti tai kas nėra įžiūrima.
- Vade, šiandien mes neprieisim iki vietos, apsinaivokim kur. – Pasiūlė Juozas.
- Gerai, ieškom kokios užuovėjos. – Pailsėsim.
         Dar kiek paėjus iš už posūkio išniro sodyba. Va ir užuovėja, ir iš karto atslūgo tas negyvenamoj vietoj kirbintis nerimas.

         Nakvynei buvom priimti be didelio entuziazmo. Vos įsiprašėm. Taip jau būdavo visą laiką vietose kur nėra žmonių, visada ginkluotus sutikdavo su nepasitikėjimo, be to bolševikai be ceremonijų iš turtingesniųjų ūkininkų atimdavo maistą, arklius, todėl nereikėjo tikėtis didelio meilumo, nes kas žino, kas tokie dabar beldžiasi nakvynei. Kokie planai, ir ar nėra tai kokie vilkai ėriuko kailiais pasidabinę.
         Ūkininkas  toks primenantis kažkada, kažkur skaitytą personažą Kreivarėža iš Kregždinės viensėdijos, o ir jo šeimyna mumis didelio susidomėjimo nerodė, atrodė, kad vaikams buvo įsakyta stebėti mus, kad nelandžiotume kur nereikia, bet laikytis atstu, kaip nuo raupsuotųjų, jokių kalbų ir panašiai.
         Pavalgius, išstačius sargybas ir jau besiruošiant eiti į daržinę miegoti, iš trobos išlindo žilas seneliukas, matyt  bus katro iš ūkininkų tėvas.
- Katras čia už svarbiausiąjį?- paklausė priėjęs.
- Aš. – pasisakiau.
- Ir kur jūs vaikeliai einat?
- Einam bolševikų ieškoti.
- O jūs kas?
- Mes nepriklausomos Lietuvos kariuomenė.
- Lietuvos? Tai čia kur kunigas sakė, kad Vilniuj kur buvo, o dabar Kaune ta Lietuva?
- Taip.
- Tai caro kaip ir nebėra jau tada, o jūs išeina mūsiškiai?
- Tai jau kaip ir išeina.
- Matai kaip čia yra, o tai mes kariaujam?
- Kariaujam.
- O su kuo, ir kur?
- Nagi su bolševikais dabar, jūs va pafrontėj atsidūrėt.
- Kokia čia pafrontė vaikeliai, va penkioliktais tai čia buvo pafrontė, visi langai išlakstė manėm svieto pabaiga. Vokietis kai mušė ruskį, tai karas buvo, o dabar sakot ieškot. Koks čia tas karas, koks čia tas priešas, jei jo ieškoti reikia. Gal už pusvalandžio ateis jūsų priešai, sakys nematėt mūsų priešų...che-che-che... – Sukrizeno seniokas.
- O ko čia taip tuščia tėvuk?
- Taigi penkioliktais kai ėjo frontas, tai iš mūsų parapijos nieko neliko, tik griuvėsiai, kontrabandininkai, išprotėjęs ponas H... savo dvare, kažkur pelkėse ir miškuose ir šunys su varnom, ir aš jums štai ką pasakysiu...
- Tėvai, einam, užsidarom nakčiai! – išgirdom ūkininką, ir senučiukas nutripseno į trobą, o jam dar iš paskos kažką piktai pasakęs sūnus užtrenkė duris.
- Ką jis čia sakė apie tą parapiją? – susidomėjo Juozas.
- Nespėjo pasakyti, gulti nuvarė.
- Visada taip, istorija nutrūksta svarbiausioje vietoje, bet žmogeliai čia pasakysiu atrodo visai nesvetingi, ką?
- Taigi karas.
- Nu bet pavaišinti galėjo.
- O gal nenori išsiduoti turį ko nors, o jeigu sugalvosim plėšti, ar maža plėšikų siautėja dabar po kraštą?
- Nu bet, sakau gal ne taip jau atvirai kaip mes siautėja.
- Gal ir ne taip, o kas ten žino kas tuose aruoduose, ambaruose dabar pas juos, gal tik pelės ir pelai.
- Pasižiūrėjus neatrodo, kad pelais maitinas.
- Pasižiūrėjus.
- Pakratyčiau aš tokius, jei ne tribunolas.
- Juozai, argi tu ne Lietuvos kareivis? Prisimink kokie lietuviai visą laiką buvo, ar neskaitė tau Daukanto, Valančiaus, pats neskaitei?
- Skaitė, Antanai, nu bet kai kiti kaip ne tie daukantiniai lietuviai, tai ir aš galvoju, kad nebuvo tokia ta Lietuvėlė niekad, man labiau į Pietario lietuvius neša.
- Kokia čia lietuvių literatūros valandėlė? – įsiterpė Rokas, - amžinai ūkininkų tema. Gerai sakė mano šeimininkas Maskvoj, kur yra jūsų Tolstojus, Čechovas, Dostojevskis arba Puškinas. Sakė jūs tauta be kultūros, tik kunigaikščiai pusiau rusai buvo, net kokio bepročio kaip Čaadajevo nesugebėjot pagimdyti, o jau apie Turgenevą ar Gogolį, taigi net pasvajoti jums nėra ko.
- Na mums iki tavęs toloka su savo kelių skyrių išsilavinimais, bei „Lietuvos žinių“ skaitymu. – Nusijuokė Juozas, kuris mėgo Roką, tą neįvykusį studentą, nebaigusį Maskvos universiteto, pagal mus tokį išsilavinusį, ir taip nenorintį būti karininku.
- Gerai, jau mokslininkai ir kareivos miegame gal jau.
- Vadas pasakė, ginčas baigtas. – Pasakė Rokas, tam kartui, dar pridurdamas:
- O žinot, kad tas mano minėtas Čaadajevas, už savo kūrybą buvo apskelbtas bepročiu, bet jis vienoj vietoj išsireiškė protingai apie rusus, pasakydamas, kad jie yra pašaukti duoti žmonijai pamoką, tik matyt ta pamoka dabar ir prasideda su bolševikais.
- Tai ko gi bepročio obalsių klausyti? – nusistebėjo Juozas.
- Taigi jis buvo paskelbtas bepročiu, kad niekas jo neklausytų.
- Na, tu tai klausai. – Neatlyžo Juozas.
- Tu geriau neklausyk Juozai, nes prie caro ir prie kitų valdžių viršininkas visada teisus yra.
- Į viršininkus dar reikia prasimušti.
- Na taip ateik į Bazaro gatvę Kaune, kaip atėjo Krušinskas su 15 savanorių ir jau būtum puskarininkis.
- Ar tas Jonas Krušinskas, kurs nuo Girininkų?
- Jo, kai jis atėjo Į Bazaro gatvės punktą, aš jau antra diena buvau ten, mačiau.
- Žinau jį šaunus vyriokas, tik pasigirti mėgėjas.
- Ir aš pažįstu Krušinską, – įsikišo į kalbą savanoris Jonas, - aš irgi iš Veiverių valsčiaus, Rokas teisybę sako, apie jo tą būdą.
- Suvalkietis ir netaupus ant žodžio, bet vyrai gal jau miegam, apie Krušinską rytoj pasišnekėsit. – Pasakiau aš, žinodamas, kad tokioms kalboms iki ryto gali pakakti žinių. Krušinskas ne Čaadajevas.