Ryte, miestelio vaikai mums parodė kur gyvena Žudikas.
         Nuošali gatvė, pats miestelio pakraštys, namukas paprastas, apaugęs obelimis, už jo jau ganyklos, upės vingis ir miškas toliau, kaip dera lietuviškam peizaže.
         Mes drąsiai įėjom į kiemelį, mūsų neužpuolė šuo, kaip galėjom tikėtis. Man kažkodėl atrodė, kad žmogaus vienatvę turi saugoti piktas šuo. Jeigu jo nėra, vadinasi žmogus nebijo savo vienatvės. Yra su ja susigyvenęs.
- Spartą irgi ne sienos saugojo. – Į mano pamąstymus atsakė Dovydas.
- Jį saugo jo pravardė. Kažin ar vaikai iš jo sodo skina obuolius?
- Galvoju, kad ne...
- Ir gerai galvojat. – Išgirdom sau už nugarų duslų balsą, nuo kurio krūptelėjom, atsisukus į balso pusę teko krūptelėti dar kartą, nes prieš mus stovėjo stambaus sudėjimo vyriškis, nepaprastai tamsių akių, žiauriai sužalotu veidu. Gilūs randai ėjo per abu skruostus, pusė dešinės ausies negrįžtamai nupjauta ar nuplėšta. Tamsus šatenas, smilkiniai pražilę, laikysena kariška, reikia pripažinti ir įspūdinga lazda rankoje.
- Atleiskit už įsibrovimą. – Pralemenau, nes pirmas įspūdis tikrai kraupokas, nes yra tekę matyti Kauno nusikaltėlių veidelių šis tiktų į jų lyderio.
- Ir kuo galiu padėti jaunuoliams, kaip suprantu ne obuolių atėjot paraškyti, ir ne apie Spartos sienas pakalbėti? – pašaipiai užklausė, tuo savo dusliu balsu.
- Mes esam žurnalistai iš Kauno, iš žurnalo N.... Liudas Jankus ir Dovydas Bliumas. – Pabandžiau prisistatyti.
- A žurnalistai, kas gi daugiau landžios pakiemiais jei ne žurnalistai ir policija. Tai ko čia ieškot, reikia gražiausią vyriškį Lietuvoj rasti? Jūsų žurnalas juk renka paneles, vaikiukus.
- Ne, mes renkam informacija apie Nepriklausomybės karą, karo prisiminimus.
- Apie karą? Ir kur jums tapo žinoma apie tai, kad čia gyvena Žudikas – Antanas? Išduokit ar toli apie mane šlovė eina?
- Pasakė ūkininkas pakelėj sutiktas. – Suskubo pameluoti Dovydas.
- Pakelėj sakai, o ką jis toj pakelėj papasakojo?
- Sakė, kad miestelyje gyvena, buvęs karininkas, kariavęs su bolševikais... tai ir susidomėjom. – Pasakiau aš.
- Popierius savo parodykit.
         Parodėm.
- Aš jau kaip žinot esu Antanas, galit ir Žudiku vadinti, jeigu patinka, nes taip už nugaros kiekvienas miestelio šuo mane žino. Tik į akis nedrįsta taip pasakyti, mes juk visada už akių, visada mušam katiną, kad susiprastų liūtas.
         Tai sakot norit sužinoti apie karą?
- Taip, rengiam straipsnių ciklą. Jubiliejiniai metai. – Burbtelėjo Dovydkė.
- Paskaitau aš tą jūsų žurnalą, galvoju, kad ir tavo (man pasakė), rašliavas esu skaitęs, nesąmonių kaip „Karyje“ nerašote, tokios rubrikos „mūsų narsieji vyrai“, nepamenu.
Pas mus visi metai jubiliejiniai, tarsi priešpaskutiniai būtų. Nors kas žino, kai vokietis ir rusas galvas kelia, o dar lenkas savo pusgalvę, tai kas čia iš tos Kauno Lietuvos lieka, taip sakant.
         O gal ir gerai, kad pasipainiojot po kojom, papasakosiu savo istoriją, jūs parašysit, ir atsikabins nuo manęs visi kiti? Nebepasakos visokių niekų ir nesąmonių. Kas norės patikės, kas nenorės tokiam ir su, va tokia lazda nieko neįrodysi.
         Gerai šiandien penktą, pas Mendelį būsiu, ten ir pakalbėsim apie karą. – Pasakė ir dingo sode, kaip atsiradęs.
- Ką manai? – paklausiau Dovydo, kai jau nuėjom padoriai, kad nesigirdėtų mūsų balsų Antanui.
- Manau, kad turėsim ką papasakoti apie karą, skaitytojams.
- Pagalvojau tą patį, tik jau tu Dovydke, nepagailėk jam degtinės. Ir nuotrauką padaryk įtikinamesnę.
- Redaktoriaus pinigai taigi ne asmeniniai, o dėl nuotraukos, tai būk ramus, jis ir profiliu ir anfasu labai fotogeniškas. – Nusižvengęs dar atsisuko pasižiūrėti atgal, dėl viso pikto.
- Aaaa, na tu turi skonį, žiūriu ir vyrų grožį subtiliai suvoki.
- Nu aš esu sulietuvėjęs žydas, Liudai, geram reikalui negaila, o moterys tavo žiniai visos gražios, ypač, kurių tėtušiai tokie pinigų maišai, kaip Saros.
- Bet ne su pinigų maišu lovoje gulėsi. O aš dar pagalvojau, kad už dyką gausim pasakojimą ir dar jis mus pavaišins vakariene.
- Nu, bet tu didesnis žydas negu aš, bet to ant pinigų maišo gulėti yra minkščiau, o kad nesibaidytum, gali miegoti ateiti kai jau tamsu. – Nusijuokė.
- Aš pagalvojau, kad tu jį priversi tai padaryti. – Nusukau kalbą nuo Dovydkės Saros, kuri buvo fabrikanto dukrelė, tokia ne pati gražiausia Kauno panelė, bet Dovydkė buvo savikritiškas, jis ir į save žiūrėjo su cinizmo šmoteliu, ir pasakysiu nemenku., beje tuo jis man ir patiko. Atvirumas ir yra patikimumas.
- Ne nuo šito lietuviško Galioto žvilgsnio mane baimė ima, ką aš jau ten priversiu, pasakys eik į dykumas keturiasdešimčiai metų ir aš išeisiu. Jo veidas toks, kad galėtų filmose vaidinti monstrus.
- Bet tu juk Dovydas? Bet man rodos, kad atstačius viską į vietas ant veido jis būtų labai toks nieko vyriškis, salonų liūtas.
- Ne tas amžius Liudai, Dovydkė šiandien tokio Galioto su akmenuku – žodžiu nenugalėtų. Be to jis apsiskaitęs yra, taigi. Gali būti ir būtų liūtas, nežinau, kas toms poniutėms patinka, man juk niekaip nepavyksta kokios nors generolienės į užtarėjas rasti.
- Kad tu ant Saros viską statai, tai juk žino visos Kauno majorienės, nekalbant apie generolienes.
         Gerai, gerai, einam po miestelį pasižvalgyti.

         Laikas pralėkė greit, tik ratą apsukom miestelyje, besiginčydami apie Klaipėdos reikalus ir visus teismus, bei tą tarptautinį triukšmą, ir vokiečių prekybines sankcijas, kas sukėlė neramumus Suvalkijoje, kur mūsų neleido redaktorius, siekdamas išgelbėti mūsų kailius.
         Atėjom penkias minutes pavėlavę.
         Mums įėjus, pamatėm nugara į duris sėdintį Žudiką, užsimaukšlinusį skrybėlę ne skrybėlę, žodžiu labai neaiškų galvos apdangalą. Tokį donkichotišką šalmą, buvo mintis tokia atskriejusi į galvą, bet iki žodžių pereiti nedrįsusi.
- Atsiprašom, kad truputį pavėlavom. – Atsiprašiau aš.
- Jums gi disciplina nežinoma, kaip ir karas. – Nusijuokė Antanas.
- Gal būt... – Bandė pritarti Dovydas.
- Ne gal būt, o tik kare, juk ten kiekviena minutė delsimo, vėlavimo gali kainuoti gyvybę, ne tik tau, bet ir tavo draugams. – Primerkęs kaip šūviui akį, atsakė jam mūsų išsvajotasis pasakotojas – gelbėtojas.
         Išklausęs tos triados Dovydas nuėjo pas Mendelį, užsakyti vaišių vakarui. Mane palikdamas vieną su Antanu.
         Kažkaip nebuvo žodžių ir matyt reikės išgerti, kad pokalbis įgautų tikrą, nors laikiau save šiokiu tokiu žurnalistu.
         Užeigoj tvyrojo prieblanda, lankytojų dar buvo nedaug, palyginus su vakar vakaru, netriukšminga.
         Ant stalo atsirado degtinės, užkandžių
- Aš jūsų žurnalistai-rašeivos ir klausiu, dar kartą, ką jūs žinote apie karą? – klausė nepiktai, smalsiai, bent jau aš norėjau tokias intonacijas girdėti, nes verkiant reikėjo siužeto, verkiant reikėjo ir išgerti.
- Na, Lietuva kariavo su bolševikais, baltagvardiečiais ir lenkais, ypač su lenkais... – Pradėjau kaip koks gimnazistas kalbėti, prisimindamas Herbačiauską ir jo meldimą pas mus matyti  „švelnės atmosferos“, kultūros, o va, esam ir provincijoje pravardžiuojami „rašeivos“.
- O kur čia karas, jaunuoli? Kur tu čia matai karą, tame savo „kariavo“?
- Išgerkim pažinčiai. – Pasiūlė Dovydas.
- Ir tu gersi? – pasišaipė iš jo Antanas.
- Palaikysiu kompaniją.
- Palaikysiu kompaniją. – Nusivaipė iššiepdamas dantis, nuo ko prietemoje jo veidas atrodė dar kraupiau.
- O jūs nusiteikęs prieš žydus? – mano nuostabai nepasimetė Dovydas.
- Nieko aš nenusiteikęs, tik mane nervina jūsų brolio vengimas pasakyti tiesiai šviesiai. Jei klausiu ar gersi tai ir sakyk, taip arba ne, o ne palaikysiu kompaniją.
         Gerai, į sveikatą, už susitikimą.
         Pala, Liudas ir Dovydas? – pasitikslino dar Antanas prieš mauktelėdamas pirmą taurelę, čia pat be ceremonijų įsipildamas antrą irgi taip pat smagiai išgerdamas.
- Gerai jaunuoliai, tai kaip jūs įsivaizduojat, kas yra karas, ar galit atsakyti, ar vėl universiteto konspektus cituosit?
- Žudynės. – Atsakė Dovydas.
- Va rašto tauta, iš karto taikliai, ir be jokių išsisukinėjimų, kaip jūsų ir mūsų Biblijoj parašyta. – Pagyrė Dovydą.
- Būtent žudynės, ir tose žudynėse, svarbiausias dalykas yra durtuvų atakos.
         Įsivaizduokit: leki kaip beprotis atakon, šaukdamas nežinia ką, aplink sproginėja granatos, bombos, švilpia kulkos, trata kulkosvaidžiai, ir štai sutinki pirmą priešą.
         „Čakšt“, tavo durtuvas į jo kūną. Visas durtuvas iki rankenos, ir pasakysiu, kad durtuvas stebėtinai lengvai keliauja per kūną. Tavo priešas tarsi nustebęs pažiūri  į tave, o akys tarsi per prievartą pažiūri kur įsmigo durtuvas, nes skausmo tą akimirką dar nejauti, nenori patikėti kad jau viskas.
         Tau lieka paskutinis dalykas pastumti jį atgal, tuo metu jis griebiasi už žaizdos, besitampydamas priešmirtinėse konvulsijose, o tu bėgi toliau ir tavo skaisčiai raudonas durtuvas, dainuoja tau: čakšt, čakšt, čakšt... Paskui tas durtuvo dainavimas tave lydi ilgai, skambėdamas ausyse, sapne po to „čaška“ visą gyvenimą.
         Va kas yra karas, aš jums pasakysiu.
- Tai jūs norit pasakyti...
- Nejusinkit manęs...
- Gerai, tai nori pasakyti, kad tau patiko kariauti? – nustebau aš.
- Iš pradžių ne. Po kokių metų karo patiko, pradėjo patikti. Labiausiai paprastumas. Miegi, valgai, žudai, ar atvirkščiai, be to dar esant galimybei gali prisigerti, pamerginėti, jokios atsakomybės, gyveni kaip jubiliejiniais metais, kiekviena diena priešpaskutinė arba paskutinė, reiškia kaip šventės. Viskas tikra ir nerealu nuo to tikrumo. Viskas, ko mokino atvirkščia. Sakė nežudyk, o čia priešingai sako privalai. Sakė, nevok, o čia rekvizuoji karo reikmėms. Nemeluok, meluoji išsijuosęs. Nesvetimauk, čiumpi pirmą pasitaikiusią. Suprantat ką noriu pasakyti, ne maži esat. Karo metu velnioniškai patogu gyventi, jei esu su šautuvu. O svarbiausia jokios atsakomybės, tiesiog žmogus patenki į aukso amžių, pirmykštę būseną, sugrįžti į savotiškus namus, štai kas mano galva yra karas, ir pridursiu dar – jokios romantikos.
- O daug esi nužudęs?
- Daug, net neįsivaizduojat, kiek daug, geros kaimo kapinės išeitų, o gal ir miestelio.
         Išgeriam!
         Galvojau ar jis giriasi, ar iš tikrųjų yra toks, kokį čia vaizduoja. Tas balsas toks natūraliai dramatiškas kaip koks Petras Kubertavičius, arba pats Fiodoros Šaliapinas don Kichoto vaidmenyje, kaip aktorius iš šviesos į tamsą kalbantis.
- Bet Nepriklausomybės karas, juk buvo su kitokiais kilnesniais tikslais, su savos valstybės sukūrimu... – Bandžiau kreipti kalbą link esmės.
- Aha, savanoriai ėjo už Lietuvą... Nejuokinkit jūs, to nebuvo, tai pasaka, tokiems vaikams kaip jūs mokykloj pasakoti. Basanavičiaus stebuklinės pasakos apie tai kaip laumė nukanda drąsiai mergai galvą.
- Tai kas tada ėjo į karą?
- Norintys žemės, norintys uždirbti, trokštantys nuotykio, ir saujelė idealistų, kurie matė savo galvose tą Lietuvą, pavėlavę romantikai. Daukanto, „Aušros“ įkvėpti ir pastūmėti, o gal sugadinti žmogeliai. Be to iš karo parėjo daug karininkų, jie pirmi ir rašėsi į kariuomenę, juk pirma daugiau karininkų buvo nei eilinių. Eiliniai radosi po kreipimosi ir pažado duoti žemės.
- O jūs...tu?
- Aš...aš net pravardę turiu – Žudikas. Vėliau atsirado to herojiškumo, tų istorijų, to patoso. Tai jau valstybinė ideologija. Vytautas Didysis laimėjo karą, laimėjo ir Antanas, nors norėjo jis dar ir karaliaus pas mus, Mindaugo, bet paskui pats pagalvojo ir tokiu tapo. – Tai jau pasakė tyliau, pridurdamas dar:
- Mane čia visa apylinkė žino, mano vardu yra bauginami vaikai.
         Išgeriam!
- Tai papasakok mums apie tą karą.
- O kas jus domina iš viso? Ar norit parašyti taip kaip kokiam „Karyje“ rašo, kaip koks nors basas savanoris su netikra ar sugedusia granata, gali paimti į nelaisvę kokį šimtą lenkų? Ar tikrą istoriją? Ar kaip Ruseckas?
- Tikra istorija geriau, mums redaktorius sakė, kad būtų su apkasų smarve.
- O kaip jūs parašysit? Jeigu aš papasakosiu neįtikėtinus dalykus. Jūs parašysit? Jeigu ta apkasų smarvė jūsų redaktoriui pasirodys tokia per daug...? Juk kare tokių dalykų nutinka, kad nebuvusiam viskas atrodo grynas pramanas.
- Kaip papasakosit, nors pats suprantat, koks metas, po visų tų Noimannų. – Tyliai jam atsakė Dovydas.
         Išgėrė vieną, antrą, ir trečią prisipylė.
         -    Papasakosiu aš jums istoriją apie tą karą, nes ta istorija per daug mane spaudžia, kad galėčiau ją vienas pats tampytis. Bet mano istorija yra tikra. Mano randai ant subjauroto veido, mano pusantros ausies yra tikrumą antspauduojantys ženklai. Be to yra liudininkai du, kurie perėjo visą tą velniavą. Jie irgi surandami reikalui esant, paliudijimui, jeigu jums tai pasirodytų pasakos, pasakysiu jų adresus, galėsit patikrinti.         Mendeli, mėsos duok ir dar degtinės, vaikinų sąskaita!
         Neprieštaraujat?
- Ne. – Abu duetu atsakėm.
- A kodėl tu taip įdomiai geri? – Susidomėjo Dovydas.
- A todėl, kad galvojau, kad norėsi sužinoti. Turėjau draugelį, ukrainietį, tai jis išmokė, gerti kad tarp pirmos ir antros taurelės nepraskristų kulka. Patiko tai dabar taip ir geriu, vat kokia istorija. Tik tai va mano draugelį ukrainietį, pakirto dvi kulkos, viena šalia kitos, ne praskrido pro šalį, na bet kare visaip pasitaiko.
         O jūs pasiruošę išgirsti tą istoriją?
         -    Ko mes čia sėdėtume? – Pasidrąsinau aš.
         -    Pasakysiu tik tiek, papasakosiu, o jau jūs pasakysit ar ji verta būti atspausdinta. Ar ji įtikinama. Slėpti joje nesiruošiu nieko. O atsimenu gerai, nes nėra dienos ar nakties, kad nesapnuočiau, neprisiminčiau.
         Apie vieną užduotį, kurią turėjau atlikti kare su bolševikais.