UŽEIGA

         Aš, Liudas Jankus ir mano darbo kolega žurnale Dovydas Bliumas, keliavom po provinciją, rinkdami pasakojimus apie prieš penkiolika metų pasibaigusį Nepriklausomybės karą.
         Redaktorius išnuomojo mums po dviratį, liepė sėsti į traukinį, pavažiuoti kur nors toli, toli nuo Kauno, kaip jis mėgdavo išsireikšti ir grįžinėti dviračiais, ieškant personažų, neįtikėtinų istorijų, straipsnių ciklui apie savanorius ir karą.
         Dovydas tada pasakė, gal mums geriau važiuoti kur nors į Suvalkiją, į ką redaktorius atsakė rimtu tėvišku veidu, kad gal būt užsimanėm ir iki Klaipėdos nuvažiuoti, pakanka mums visokių problemų ir taip, instrukcijos eina iš valdžios, kad pusę numerio tik jas ir spausdinti galėtume, o „ant baudų“, mūsų (suprask mano ir Dovydkės) rašiniai neuždirba.
- Teks rašyti geriau. – Nusileido Bliumas.
- Seniai laukiu to. Man jūsų informacija iš kavinukių ir cukrainių nusibodo, noriu tikros, rimtos informacijos, pačio gyvenimo, o ne poniučių pletkų.
- Iš kaimo?
- Iš kaimo. Ir žiūrėkit, tikrų vyriškų istorijų reikia, su snargliais, krauju, ašarom. Apkasų smarve.
- Bus.
- O ko tu tyli, Liudai?
- Kad Dovydkė viską žada, aš tik būsiu jo palydovas. – Nusivaipiau, gaudamas niuksą iš šio.
- Būkit kuo norit, bet keliems numeriams medžiagos parvežkit. Viskas, dešimt dienų jums pasivažinėjimams, vykit.
- O kiti Palangoj...
- Atleidimo lapelis ir kelialapis į Palangą pas referentę, Bliumai.
- Ačiū, ponas redaktoriau, pasinaudosim vėliau.
- Dinkit iš akių, pašlemėkai. – Draugiškai su storžievišku humoru mus išlydėjo redaktorius, kuris iš tiesų mėgo mūsų rašliavas, rūpinosi mumis, kai reikėjo gynė nuo cenzorių, žodžiu matė mumyse potencialą, bent jau aš taip galvojau.

         Keliavom jau ketvirta diena, iš kaimo į kaimą, iš miestelio į miestelį, kalbinom gyventojus, klausėm jų istorijų.
         Dovydas buvo fotografas ir finansininkas, aš pagrindinis klausinėtojas ir užrašinėtojas. Rašyti man patiko, visada svajojau būti rašytoju, bet pirma reikėjo užsidirbti pragyvenimui, o tuomet bus galima ir rašyti. Rašinėjau ir dabar. Mano vieną kitą novelę spausdino koks laikraštis ar žurnalas, o mūsų šefas bambėdavo, kad aš geriau jam feljetonų parašyčiau, o ne mėgdžiočiau Sruogą ar Piliponį. Kodėl būtent paminėjo tuos du rašto žmones neklausiau, kodėl ne Vaižgantą ir Putiną, arba Binkį ir Vaičiūną. Bet aš nesilioviau rašinėjęs.
         Prieš kelis metus dalyvavau literatūriniam konkurse Vytautui Didžiajam, bet kur man iki Vienuolio Kryžkelių, arba Bičiūno Žalgirio, jeigu net Sruoga su savo Milžino paunksme liko be premijos, tai kas žiūrės į pradedantį raštininką, nors žurnalistų sferose jau šiek tiek ir žinomą. Dovydkė specializavosi aukštuomenės, teatro ir užsienio srityse, todėl, jam ta tema buvo neįdomi, ir jis sakė, kad pasirašys po bet kuo, ką aš parašysiu apie karą. Nors iš esmės tai domėjomės viskuo kas vyko ir kas buvo išgalvojama, toks jau tas mūsų amatas buvo, misti bet kuo.
         Tačiau mano bloknotai buvo pustuščiai. Visi pasakojo kaip susitarę taip kaip reikia.
         Kol kas kelionė nieko ypatinga, netikėto neatnešė, tas pats per tą patį, kaip visi su didžiausiu entuziazmu ėjo ginti Lietuvos, o kai Dovydas tarp kitko paklausdavo ar suvokėt kokia ta Lietuva bus, dažnas nesusimąstęs atsakydavo, kad ne, kad tas suvokimas atėjo vėliau, kad mūsų žmonės atsargūs, sprendimus priimti, nes karas pamokęs labiau nei gyvenimas.
         Sąžiningesnis pasakydavo tyliau, apsižvalgęs, kad labai reikėjo žemės, žemės reikėjo visiems, nes juk, kas tą valstybę kūrė tada, iš esmės tie, kurie netapo kunigėliais kaip norėjo jų prakutę tėvai. Visi buvo nuo žagrės, pradedant tautos vadu, baigiant kokiu nors miestelio pašto viršininku.
         Užtikom vieną kitą žydą dalyvavusį kare, bet jie neįstengdavo pasakyti kaip kariavo, o pradėdavo savo pasakojimą nuo to kaip nuo kontrabandistų – šmugelininkų nusipirkdavo šautuvą ir eidavo į savanorius. Juokiausi Dovydkei sakydamas, ar jie susitarę visi, ar tikrai visi žydai ėjo į karą su savo ginklais, parduodavo juos ir sėdėjo po to sandėliuose, į ką kolega atsakydavo žybtelėdamas akimis, kad girdi jei ne žydai savanoriai, tai lietuviai prieš bolševikus pradžioje būtų ėję su šakėmis ir dalgiais, nors ir tai dar neaišku ar tėvai vaikams būtų leidę išnešti iš namų tokius reikalingus prie ūkės padargus.
         Be to jis guodė mane sakydamas:
- Lietuva juk irgi kažkokia prasme yra žemė, ir valstietis jos nesuvokia kaip visumos, jam Lietuva yra jo ūkis...
- Bet matai, nepažadėta, kaip jums. – Nutraukiau jo sapaliojimus, suvokdamas, kad viskas baigsis tyčiojimusi, nors ir taikliu.
- Nu, Liudai, juk jūs ne Dievo tauta, jūs paskutiniai auksinio veršio garbintojai, tiesa ir tas veršis jūsų buvo greičiau medinis, nes mes žydai auksą turėjom, o jūs ne.
- Baik savo sionizmo paskaitas Dovydke, geriau sakyk ką mes redaktoriui parodysim, kol kas nieko gero, neturim, o juk sakė, parvežkit ką nors tokio, ko nespausdina „Karyje“, mažiau panegirikos, daugiau gyvenimo, kraujo, apkasų smarvės, o ne „ant durtuvų sublizgusios pergalės“.
- Nieko, rasim gal ką nors, tik su ta apkasų smarve va nežinia kaip išeis, tvarto smarvės prisiuostėm vakar, pas tą ūkininką, kai kiaules tvartan padėjom suginti, bet kelionė tęsiasi. Ar tu prieš tokias atostogas?
- Atostogos gerai, bet kai nėra ką papasakoti, tai negi mes patys turėsim sugalvoti, viską?
- O tu žinai, kartais sugalvota yra įdomiau, negu tikra. Žiūrėk kaip filmose rodo, koks aistringas, tas išgalvotas gyvenimas. Be to, tu pas mus kaip ir su pretenzijom į rašytojus, tai ir sugalvosi paskutinę naktį.
- Na mes ne filmuojam su tavim čia filmos, o greičiau scenarijų rašom. Tikriau būtų nerašom, o ieškom tipažų, be to, o ką tu žinai apie tas filmas juk tu po operas, teatrus landžioji? Jei nieko nebus abu rašysim per naktį. – Nusijuokiau.
- Tik nereikia taip jau manęs nurašyti, aš žurnalistas visaėdis, košer man žiniose nėra. Reikės parašysiu geriau už patį jūsų Putiną.
- Aaaaa.

         Kelionė tęsėsi ir mes įvažiavom į vieną vienkiemį, atsigerti vandens ir atsipūsti.
         Tokį tradicinį vienkiemį, apaugusį medžiais ir sodu, su šuliniu, su svirtim, kur buvai garantuotas, kad ir ūkininkas išeis pasitikti, toks iki skausmo matytas, orus savo žemės savininkas.
         Ir tikrai, pasitikti išėjęs ūkininkas toks ir buvo, o sužinojęs, kad mes žurnalistai iš Kauno, liepė mergai atnešti giros. Po mano klausimų, jis pasikrapštęs galvą pasakė:
- O aš atrodo galiu jums prirodyti vieną tokį savanorį, kuris jei kalbės, jums pasitarnautų.
- Kas per savanoris, kur jis gyvena? – nudžiugau.
- O jūs vaikai, važiuokit į mūsų miestelį,- parodė ranka į jo pusę,- ten susiraskit Mendelio užeigą, ji viena mūsų miestelyje ir yra, jei pavyks pašnekinkit tokį Antaną, visų pravardžiuojamą Žudiku.
- Kas čia per savanoris tokia pravarde, dėde? – bandžiau iškrapštyti informacijos pirmai pradžiai.
- Šiaip tai tiksliai niekas nieko nežino, nes tik labai girtas pradeda nerišliai pasakoti. Žinom tik, kad kariavo prieš bolševikus, vykdė kažkokią užduotį, buvo karininkas, po tos užduoties išėjo į atsargą. Gyvena vienas, kada ne kada geria pas Mendelį. Kažkas ten buvo tokio su užduotim, ar įvykdė, ar neįvykdė nežinau, niekas nežino.
         Žmonės pasakoja, kad kartą metuose, pas Žudiką atvažiuoja du draugeliai, ir jie pas Mendelį iki išnaktų sėdi kažką surėmę galvas šnekasi, ar skaito kažką prie žvakės. Tada nieko neprisileidžia prie savęs, keisti tokie, irgi randuoti kaip mūsų Antanas. Kunigas yra sakęs, kad musiau velniui dūšią pardavę, bent jau Antanas, į bažnyčia nevaikšto, tik į žydo karčiamą. Gyvena vienas kaip pirštas. Taip paprasti žmonės juk negyvena. Juk nuo senovės taip surėdyta, kad žmogų traukia prie žmogaus, o čia nieko, atrodo net šuns neturi.
- Kada jie susitinka? – paklausė Dovydas.
- Atrodo rugsėjyje, o gal rugpjūtyje, pradžioje mėnesio, kasmet, nežinau gerai nes nesu aš Mendelio įstaigos lankytojas.
- Ačiū tėvuk, tu mums daug būsi padėjęs. – Padėkojom ir užgulėm dviračių pedalus.

         Miestelyje, nesunkiai radom tą karčiamą ar užeigą, nes daugiau be didokos medinės bažnyčios, pašto, gaisrinės ir policijos su dabokle jokių įžymių vietų nebuvo, tiesa dar kelios žydų parduotuvės ir dirbtuvėlės. Mokykla prie įžymybių nesiskaitė, nes buvo tokia kaip ir kitos visoje šalyje, beje vis uždarinėjamos provincijoje, dėl vaikų skaičiaus mažėjimo, bent jau taip buvo skelbiama. Bet gyventojų skaičius didėjo, o mokytis norinčių mažėjo. Ai, bet nesvarbu visa tai, ir tos mintys vis matyt iš diskusijų panašiais klausimais apsireiškia galvoje, ištroškusioje žinių, kurių čia provincijoje paprasčiausiai trūko.
         Profesorius Herbačiauskas teisus, kultūrą kurti gali laisvi žmonės, o mes ar laisvi?
         Karo stovis, cenzūra, tautos vado liaupsės, kokia čia kultūra. Tokios buvo mintys einant prie paminklo. Paminklinės ar pamėklins, kaip čia jas užvadinus.
         Paminklas, tai viso labo didelis akmuo turgaus aikštės pakraštyje pastatytas jubiliejiniais 1930 metais, aišku, kad Vytautui Didžiajam ir savanoriams. Gėlės kaip prie ūkininko trobos, o ką gali ūkininkai pastatyti jei ne akmenį, juk nauda dviguba ir laukas apvalytas ir tarsi pareiga atlikta. Ūkininkui grožio didelio nereikia, jam derlius svarbu.
         Dar viena demonstracija, tautos ir jos vado vienybės.

         Apsinakvojom pas minėtą Mendelį užeigoj. Kaip tik mums kambariukas antram aukšte, taip sakant, dvi siauros lovos ir keturios vinys sienoje, lentom iškalta:
- Jo, rašto tauta nedaug pažengusi dar į Europą. – Nusijuokiau, kai Mendelienė išėjo.
- Nu gi su kuo sutapsi, tokiu ir paliksi, mes juk išoriškai prisiderinam prie tų pas kuriuos gyvenam.- Linksmai žvalgėsi po kambariuką Bliumas.
- Bet vakar nakvojom, po šventais paveikslais, stalai su staltiesėm, radijo imtuvas, laikraščiai, knygos pagaliau, ir tai pas eilinį Lietuvos ūkininką?
- Mūsų religija draudžia mums vaizduoti savo Dievą.
- Na, bet aukso tauta, pinigais apšalę, juk čia galėtų kaboti, kad ir Čiurlionis arba Šimonis, jeigu jau ne Sklėrius koks, nu blogiausiai vietinio piešimo mokytojo koks darbas, o juk rašto tauta, kur knygos, mažyte lentynėlė?
- O gal tu ir Šagalo ar Renuaro užsinorėtum?
- Bet aš juk tenoriu pasakyti, kad keturių vinių sienoje per mažai, „garbingiems ponams iš laikinosios sostinės“.
- Paprašysiu Mendelio dar trijų.
- Aš Jankus, ne Jėzus. – Supratau užuominą.
- Bet daug kalbi, Liudai-Bliudai, nors ir nuovokus esi kaip Galvydis – Bykauskas.
- Nebejuokink, manęs gerai, su savo palyginimais, ir neliesk šventų lietuvių tautai karžygių.
- Ne, aš tik kartoju jų gražias pavardes, kad ilgiau įsimintų.

         Tą vakarą Žudikas nepasirodė, todėl anksčiau nuėjom gulti. Prieš tai žinoma nepamiršę pavalgyti sočios vakarienės „specialiai Kauno ponams“, kaip įsiteikdama vėl  kalbėjo Mendelienė.

         Dar prieš užmiegant Dovydkė pasakė:
- Kuo daugiau važinėju aš po Lietuvą, tuo labiau suprantu, kad mes viską pastatėm ant Vytauto Didžiojo, savanorių ir Smetonos. Norom ne norom, bet vis tik darom sintezę: kunigaikštiška galinga praeitis susieta su krauju iškovota laisve ir su naujos valstybės, tautiškos valstybės pagrindiniu šulu. Juk jeigu pas daugelį ūkininkų kabo ir Vytautas Didysis, tai šį tą reiškia, o kai jau pasikabins Taujėnų ūkininkaitį šalia Jėzaus, Marijos ir neįvykusio karaliaus Vytauto, tai mums niekas nebebus baisu ateityje.
- Ant paskutinio pastatėm ne taip jau seniai. Todėl jam dar nekalama akmenyje žodžiai., nekabinami portretai. Nors jei viskas vyks tokia linkme kas žino? – Pagavęs mintį pasakiau.
- Bet gal ant Voldemaro būtų geriau buvę statyti, jis juk labiau į korporatyvizmą palinkęs, labiau taip sakant europietiška dvasia užsikrėtęs. Pagaliau, o kas su Vokietija sutartį prieš septynerius metus „išlupo“, dėl Klaipėdos krašto ą? O Taujėnų ūkininkaitis su savo švogeriu-agronomu, taigi kur jiems Europa. Paradą ant pievos antrojo pulko priima, kaip kokie Pilypo Kreivojo, ar kokio ten frankų valdovo vasalai, ar majordomai, mūsiškai būtų derži mordos, taip atrodo universitete mus istorijos profesūra  mokė a, o paskui ir bėga abu pas Chodokauskaites krupnikiuko ir kavikės atsigerti, apie valstybę paplepėti, pletkų iš Kauno aukštuomenės pasiklausyti, arba kiek ponia Sofija užpreferansavo vakar per arbatėlę. Ir sukniso jie be visa ko Voldemaro pasiekimus su esesininkais pajūryje. Kamarilė.
- O tu nebijai, kad rytą ateis čia vietinis policijos viršininkas ir pasiųs tave į turgaus aikštę su karzinka arklašūdžių rinkti už tokias kalbas, plikom rankom. Bet kaži ar tavo dešimtakalbis Daugėliškio raštininkas, kilimo nuo Dysnos būtų traukęs iki itališkojo žurnalisto Benito? Be to, kaži ką nuveikęs būtų prie Hitlerio tavo Geležinio Vilko vadas? – Parodžiau ir aš savo, taip sakant erudiciją apie mūsų didžiavyrius.
- Sakai ir sienos ausis turi? Tegu...vardan tos...galima ir arklašūdžius...
Na, geležinį vilką Lizdeika jam perduotų greitai, ir jau kai būtų užkaukęs, tai netilptų valstybinės duonos valgytojai nei Varniuose, nei Dimitrave, nei Šiauliuose. Galvoju tvarka būtų ne tokia. – Pasivertęs ant šono kalbėjo mano bendrakeleivis.
- Tvarka ir dabar ne tokia kaip pas jefreitorių Adolį, o mes dabar gyvenam, kaip didelės ausies pakraštyje, todėl su garsu yra problema, bet kokį garsą reikia išleidinėti tyliai, kad neįpykinti ausies. Be to ausis duoda instrukcijas apie garso stiprumą, ir jų turi klausyti.
- Tu čia žiūriu būsi prisiskaitęs ekscelencijos vertimų, dar papasakok apie tai, kad mes gyvenam prirakinti kokioj nors uoloj. Arba gal gyvenam prie kokios didžiulės nosies angos, kuri viską užuodžia, net mažiausią pabezdėjimą? Ir jai yra ant mūsų visų nusišnypšt?
- Nereikia taip kritiškai žiūrėti į tai, ką pačio geriausio yra padaręs ekscelencija savo gyvenime.
- Dar padarys Suvalkijoj, reikia atsigriebti už 1926 metų gruodžio mažakraujystę.
- O tau ką keturių komunarų kraujo mažai buvo, ar per daug tavo tautos kraujo nuleido  tuo kartu?
- Kraujo visada mažai jei nėra rezultato. Noimanno-Sasso byla apmokės mūsų ūkininkai, o kai jie bus labai nepatenkinti, tada Smetona panaudos savo išblizgintą policiją ir gali būti, kad ir kariuomenę.
- Esi pranašas, bet geriau tavo pranašystės nebūtų įgyvendintos, nes nereikia mums jokio kraujo praliejimo. Rezultatą galima pasiekti ir be kraujo praliejimo, o tu esi trockistas, arba kaip ten levobronšteinistas, štai kas tu.
- O tu? Tu pažiūras turi, ar laikai jas po kaldra, kaip daugelis tų, kurie nepritaria Smetonos ir jo švogerių valdžiai?
- Aš noriu miego, ir dar ką pasakysiu, esi panašus į jį, tokį jaunystėje, nekaltu veideliu Levuką, dar pensne trūkta tik. Tokie veideliai revoliucijas, atentatus tik ir gali organizuoti.
- Tada miegam, gal dar pasakysi, kad ir giminė man jis yra, jeigu jau fizionomija panaši? Tavo filmose, į kur lakstai blogiečiui ant kaktos parašyta, kad jis blogietis, gyvenime viskas kitaip.
- Na jeigu tu kilimo iš Ukrainos. – Praleidau pro ausis jo užuominą apie kiną.
- Nu gi žinai, kad aš iš Kauno, beje, o tu ar žinai, kad sovietinė Spalio revoliucija Petrograde buvo įvykdyta, per Trockio gimtadienį?
- Ne.
- Ir dėl to jam negalėjo dovanoti Josifas Džiugiašvilis, kurio gimtadienis gruodyje, todėl ir ištrėmė Levuką.
- Tu čia pats sugalvojai, ar susapnavai?
- Levukas sakė taip, sako, pasidariau gimtadienio dovaną, nuverčiau Kerenskį chi-chi-chi...Revoliuciją padariau, o po to kas metai kiekvienoj šalį vis po revoliuciją, per mano gimtadienį, bus permanentinės revoliucijos, mano garbei.
- Na tu matyt perrūgusių macų prisivalgei pas Mendelį, miegokim, o rytoj aš užmigsiu paskui darbo metu.
- Tu ir taip visada miegi, nebent žiūri į Aksomaitės akytes redakcijoj.
- O tu kur žiūri?
- Į pažadėtą žemę.
- Žiūrėk, žiūrėk, labanaktis. Bet užtat turim gražią šventę –Antanines.
- Ar dalyvavai pagerbime tautos Antano numeris vienas?
- Ne.
- Meluoji šmugelninke.
- Miegam.
- Miegam.

         Iš tiesų miegas kaip sakoma neėmė, atrodė tarsi jaudinčiaus prieš tą susitikimą, tarsi man jis turėtų būti kažkuo tai svarbus.
         Įtikinėjau save, kad tai ne pirmas mano tyrimas, kad turėjau ir rimtesnių užduočių redaktoriaus pavedimu, ir vienas pats ir su Dovyde, bet kažkoks kirminas įsimetė, nors tu ką. Aš tikrai norėjau važiuoti į Suvalkiją, nes ten įvykiai turėjo būti įdomesni negu tas karas.
         Po perversmo iš viso buvo įsigrisę tie karo prisiminimai, jų buvo pilna, kaip ir tų generolų, pradedant visos Lietuvos pulkininku iš generalinio štabo Stasiuku, baigiant kitais dimisijoje. Karininkija jautėsi privilegijuoti, su gerais atlyginimais, pagarba visuomenėje. Dabar ūkininkai jau norėjo turėti sūnų karininką, nebe kunigą, ypač kai nuo valdžios buvo nuėję įsigrisę krikdemai. Gimnazistai būdami džiaugėmės, kai Grinius tapo prezidentu, kai atšaukė karo stovį, sakėm, kad va dabar jau tikri europiečiai būsim, bet.
         Perversmas viską nubraukė, demokratija liko tautinė ir tautininkams.
         Man nepatiko kas darėsi Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, aš nebuvau SSRS rėžimo šalininkas, nors kairiosios idėjos man patiko daugiau negu dešiniosios.
         Ir dabar tame fone mūsų redakcija sugalvojo pasirodyti cenzoriams, kad irgi pučiam į vieną dūdą su tautininkais.
         Diktatūra vis tiek yra diktatūra į kokį nori drabužį tu ją vilk. Jeigu yra koncentracijos stovyklos, tai apie ką mes kalbam. Mums grasina sovietų komunistais pogrindyje, o Kaunas, ir kiti miestai užversti „Pravdom“ ir „Izvestijom“, visi skaito neatsiskaito sovietiniais pasiekimais, ir tai veikia baisiau negu tie keliasdešimt pogrindyje ar kalėjime sėdinčių komunistų ir jų jaunimo organizacijų narių. O tautininkų rėžimas to nemato, kaip nemato ir propagandinių filmų, rodomų kinoteatruose.
         Cenzūra, kai negali pareikšti nuomonės, tuo ar kitu klausimu, o reikia pritarti tautos vado nuomonei, darė darbą žurnale nykų, nuobodų, neteikiantį džiaugsmo.
         Dabar žmonės pasakoja bijodami, ką nors ne tą pasakyti.
         Dovydkė klausia ar tokią įsivaizdavot Lietuvą, bet visi apsimeta, kad nesupranta klausimo, nes negi sakys, kad tiek ponų ant savo sprando niekas nesitikėjo turėti.
         Rytojus turi būti geresnis, buvo tokia mintis, turint omenyje artėjantį susitikimą su tuo keistuoliu.
         O gal jis man bus personažas koks, nes seniai svajoju parašyti kokį dramatišką vaizdelį iš ano karo įvykių, taip galima būtų ir literatūriniuose sluoksniuose išgarsėti, juk garsesniam ir alga didesnė, ir valdžia truputį atsainiau žiūri į prasižengimus, vilioja savo stovyklon...
         Ne reikia miegoti, gana politikos iš po kaldros, ir mintys tarsi iš tautininkų oficiozo vedamojo, tik išvirkščios, o Dovydkė jau knarkti pradėjo. Šiandien aš nieko nepakeisiu, kaip ir rytoj beje.

         Užeigos lankytojai irgi nieko nepapasakojo konkretaus, nes tas žmogus gyveno atsiskyręs, nebendravo praktiškai su niekuo, bažnyčion nevaikščiojo. – Tokia buvo paskutinė mintis prieš užmiegant, kažkur užeigos kambarėlyje, smirdinčiame silkėmis ir actu, bet to Dovydkei nebesakiau, norėdamas išvengti diskusijos tema „žydai ir silkės“, arba „silkių įtaka pasaulinei kultūrai“.