Santrauka:
Po senų Kauno upių aplankymo..
Jaunos upės pasikvėpinusios
Skubinas į rudas valteles
Melstis.
Kiekviena ašaras nuo įtikėjimo
Į medinį tiltą nusibraukia.
Retkarčiais priglaudžia
Rankų lankstytas laikraščių gerveles,
Kartais sumaišo lelijas
Ir ištvirkauja.
Vienišiauja žvejai susėdę
Ant stabo-
Josioms atrodo angelai leidžias,
Su siūlais šilkiniais į dangų jų dūšias
Iškelti.
Vaivorykštėms mirksi,
Jaunos upės išdaigas išgliaudo.
Pabodus gyventi
Į taukuotus turėklus
Plaukus išleidžia.
Nerimo akmenys amžinai pamokslauja,
Bando išmokyt mylėti savąjį stabą-
Pamestą pūvantį batą.
O jos kasnakt mėnulio garais pasikvėpiusios
Skuba duoklę savąjam
Dievui išverkti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-02-04 21:51:01
Josioms atrodo angelai leidžias,
Su siūlais šilkiniais į dangų jų dūšias
Iškelti.
čia skyryba negera!
Josioms atrodo: angelai leidžias
Su siūlais šilkiniais
Į dangų jų dūšias iškelti.
:
Sukurta: 2006-02-04 18:18:36
pasakysiu tik, kad pas save tempiuos:)