Jaunos upės pasikvėpinusios
Skubinas į rudas valteles
Melstis.
Kiekviena ašaras nuo įtikėjimo
Į medinį tiltą nusibraukia.

Retkarčiais priglaudžia
Rankų lankstytas laikraščių gerveles,
Kartais sumaišo lelijas
Ir ištvirkauja.

Vienišiauja žvejai susėdę
Ant stabo-
Josioms atrodo angelai leidžias,
Su siūlais šilkiniais į dangų jų dūšias
Iškelti.

Vaivorykštėms mirksi,
Jaunos upės išdaigas išgliaudo.
Pabodus gyventi
Į taukuotus turėklus
Plaukus išleidžia.

Nerimo akmenys amžinai pamokslauja,
Bando išmokyt mylėti savąjį stabą-
Pamestą pūvantį batą.
O jos kasnakt mėnulio garais pasikvėpiusios
Skuba duoklę savąjam
Dievui išverkti.