Man persiskaitė taip: "Tas akimirkas saldžias visados prisiminsiu... ir tas rudas akis, kurios kas dieną žvelgė į tolį... Kas kartą sapnuosiu, kaip pievoje sakei, kad myli. Lietuje laikysiu rankas ištiesusi ir galvosiu, kaip seniai mudu buvom šalia... Stebėsiu kylančą saulę ir regėsiu tave. Nepamiršiu šypsenos, kuri mane kas kartą užkerėdavo ir nepaleisdavo! Mylėsiu tave kas dieną ir nepamiršiu tos dienos, kai tave pažinau..."
Jausmas nuoširdus, bet to dar neužtenka, kad proza savaime taptų poezija, būtina tinkamai perteikti pajautimus.
Tokį tekstą talpinčiau į "Prasmingas dienoraščio įrašas".

truputį panašu į dainą, tačiau linkėčiau įdomesnių bandymų