Brendu į ašaras šarvuoto tako,
Nužydi betonuoti lubinai.
Sunki našta – prabudusi vienatvė
Man prausia veidą senstančiais rytais.
Lašai ant balto pienės pūko
Užmigo apkabinti alkstančios šalnos.
O žiogas griežiantis kas rytą
Nutilo spengiančioj tyloj.
Šakas ištiesę į beribę erdvę
Klevai prabyla spalvomis.
Tylus ruduo virš mūsų sklendžia,
Apvainikuodamas mus lietumis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2009-08-30 17:32:56
pasakyčiau,...švininis ruduo... :)
Anonimas
Sukurta: 2009-08-30 17:24:06
Aš irgi už rudenį...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-08-30 16:51:53
Tylus ruduo virš mūsų sklendžia,
Apvainikuodamas mus lietumis
...gražus vainikas rudeniui...elegiškomis spalvomis nutapytas...
Vartotojas (-a): Keistuolių_rožė
Sukurta: 2009-08-30 15:27:17
"Sunki našta - prabudusi vienatvė"
gražu...
Jaučiu rudens svorį ir tylius prisiminimų vakarus.