(tęsinys)

VIDINIS
Trauka istorijos,
(Kokia bebūtų ji)
Stipri ne lyg magnetas.
Lig mindauginės Lietuvos
Gal nearčiau
Kaip lig dangaus.
Ir vis dėlto ant žirgo sėdo
Nejaunas, jau žilos galvos žmogus.
O, Einvardai Dūdavičiau!
Tėvynė neužmirš! –
Bet vis dėlto
Minėkime ne poilsį
Ar nuopelnus šaunius.
Maniau, nupiešęs raitelį ant žirgo,
Galėsiu pasidžiaugti savimi -
Net ir ant popieriaus skiautelės
Gražus tas mano piešinys.
Bet ar galėjau, varge, numanyti,
Kad į istoriką Dūdavičių
Manasis raitelis taip panašus.
O žirgas it stebuklas
Išmoko piešinį palikti
Ir būt tikru žirgu.

VEŽĖJAS
Nebūčiau prie tavęs,
Nepatikėčiau.
Bet ką daryti, kai tikiu?
Kas žino, ką ir vėl nupieši tu?
Kokius žodžius Dzievulis pakuždės
Prisėdus tau
Ant akmenėlio pakelės?
Bet neužmirškime, Vidini,
Savos kelionės karieta.
Mūsų žirgai nenupiešti -
Sužvengia vėjuose,
Kanopom kaukši
Ir širdį iškelia aukštai.
O Dzieve, kaip gražiai
Pasaulis telpa žmoguje!
Tik kažkodėl vis permažai,
Vis neužtenka jo.
Atrodo, visos dainos prie tavęs,
Tik burną žiok ir įplasnos
Pavasariu pragydę vyturiai.

Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau
Kecvitū naktelį giron nakvojau.

VEŽĖJAS.
Bet ar jauti?
Tas Trečias nepalieka mūsų.
Lyg angelas - nematom, bet yra.
Patikom jam su savo karieta
Nagi, Trečiasis, žodį tark...
Apie istoriką norėtume girdėti.

TREČIAS
Savaitės. Mėnesiai...
Kelionė tęsiasi ir – ką?
Net nuostabu, kad laikas neprailgo.
Išnyksta miestai, kaimai, upės praplatėja.
O ežerai? Jų ir daugiau, jie pilnesni.
Žaismingai žaidžia bangomis su vėjais
Ir pliauška, čiauška žuvimis.
Net plentas iš po žirgo kojų dingo -
Atsirėmė į žemę ir lengviau -
Nustebo Einvardas:
- O Dieve mano!
Ar tik ne antrą kartą vėl gimiau?.
- Bet kur?
Ir žvalgosi aplink, smagus savim,
Žinodamas, kad šitaip būt negali.

EINVARDAS
O Kaune, gimtas mieste, tu toli -
Užsukčiau, jodamas pro šalį,
Betgi žinai, kaip būna su žmogum,
Išėjusiu į sunkų pažinimo kelią -
Smagu, kuomet atsimeni mane –
Širdis laiminga, džiaugiasi krūtinė.
Ir žiūri iš dangaus šviesiom akim
Žvaigždė keliautojo – Aušrinė.
Ech-ė, jau pats su savimi kalbu,
Bet kažkodėl pasaulis žino,
Žodžius išgirsta. Net mintis –
Lyg būčiau sapnas jo,
Lyg dvasioje gyvenčiau.
Penėčiau jį žinojimu ir savimi...
Ką žinom – žinom.
Bet nežinome daugiau -
Aš pats kasdieną Alfredą Bumblauską
Girdžiu, kaip klausia, vis ir klausia.
Nors jau profesorius, bet tartum mokinys.
Iš kur, kodėl girdžiu? -
Vargu ar pats Dievulis žino.
Nebent dar TREČIAS -
Tas, tarp Dievo ir žmogaus.
Nors pasakose jį dažniau
Kvailiu vadinam.


Išgirdau girdėjau giron balselį
Mislinau, dūmojau motulė šaukia.

VEŽĖJAS
Sustokime...
Lig kito karto, ponai!
Mes dar sugrįšim būtinai.
Nesibaigia dar šį kelionė..
O dainos?... Viešpatie!
Jos kaip kazokai
Veržiasi pulkais -
Net į bažnyčią -
Mano sielą, mano širdį...
Vidini, o ir Trečias broli...
Manau, jog žinote, kas gali atsitikti
Jeigu daina nutrūks kelionėj...

Nei šaukia nei laukia many motulė
Cik gailiai kukuoja giron giegulė
Cik - gai-liai - ku-kuo- jaaaaaaaa...