Labai gerai vienoje paskaitoje yra pasakęs-humanitarinių mokslų (filosofijos) daktaras, Vilniaus Pedagoginio universiteto Filosofijos katedros docentas, poetas,   Lietuvos rašytojų sąjungos narys, garbus žmogus - Liutauras Degėsys:   „Senius reikia žudyti dar jaunystėje“, po to, kai vienas jaunas mokinys klausidamaisis jo paskaitos sumurmėjo, kad tai senių moralai.
Kad nebūtų neteisingai interpretuoti jo žodžiai, noriu paaiškinti ką šis garbus žmogus turėjo omeny: žmogus, kuris piktinasi  vyresniais žmonėmis turi nepamiršti, kad ir pats būs senas, tai, kad nebūtų vyresnių žmonių, kuriais taip piktinamasi juos reikia žudyti dar jaunus. Šiuos žodžius aišku reikia suprasti su ironija. Be jaunu žmonių nebūtų ir senu...
Dabar daugelis jaunosios kartos atstovų, labai dažnai pyksta už pamokymus gyventi, paaiškinimus ką daryti ir ko ne, iskart ima laikyti tai antros vaikystės kamuojamų senukų paistalais, nors visi pasakyti vyresnio žmogaus žodžiai tėra pagalba jaunam žmogui, nes juo daugiau metų žmogui juo didesnis jo žinių bagažas, patirties pamatas. Verta įsiklausyti senolių žodžių, nes kol jauni daug ko nesuvokiam ir gyvename, kaip vienadieniai drugeliai blaškomi likimo vėjų ir norime iš gyvenimo gauti viską čia ir dabar nors taip ir nebūna. Jauno žmogaus dienos kamuojamos prislėgtumo, arba atvirkščiai - nuobudulio, juo kankinami tampame linksmybių prislėgti plėvėsos ir savo gyvenimą paverčiame kvailu poelgiu virtine. Brandaus žmogaus dienos įgauna aukso vertę, jos jau nebėra kamuojamos nebrandaus amžiaus įgeidžių, maišto, ir visos kasdienės problemos neapsigaubia bauguliu, gyvename daug papraščiau, net su šypsena žvelgiame į kai kurias problemas, bet tai nereiškia, kaip gali pasirodyti, kad brandus žmogus nemoka džiaugtis gyvenimu - moka, dar ir kaip, nes širdis nieka nesensta.  
Taip, išties yra ir vyresnių žmonių kamuojamų antrosios vaikystės, bet mes tikrai neturime jų smerkti, nes tai įtakojo ir žiaurūs aplinkos veiksniai, sveikata, tad net dabar būdami jauni neesame apsaugoti nuo to, kad ir mus nugyvenusius brandžius metus gali pasitikti antroji vaikystė vedanti už rankos į  darželį.
Negerbdami vyresnių žmonių mes negerbiame patys savęs, nes kažin ar sulaukę patys tokio amžiaus (aišku jei tokiame problemų, įtampos,  prislėgtame pasaulyje mums tai pavyks) tikrai nenorėtume sulaukti iš kokio jaunuolio replikų: „Suvaikėjus bobutė“, „Nukvakęs diedukas“, tad prieš įžeisdami vyresnį žmogų pagalvokime ką šnekame ir, kaip iš šalies tai tuščiai atrodo, nes dabar skaitydamas šiuos žodžius jaunasis žmogau - esi potencialus senolis, kurį kas nors taip ir vadins ateity. Jauno žmogaus pyktis kyla ne iš ko kito, kaip tik iš ką tik bręstančio individualizmo ir maišto apraiškų strimgalviais bėgti per gyvenimą nesidairant aplink ir neigaunant patirties, o jau manant, kad viską žinai ir esi pasiruošęs tikram gyvenimui, kuris tik ir laukia tavęs iškiestom rankom saugodamas nuo visų pavojų.  
Gal kas pasakys, kad nenori sulaukti senatvės, bet metai neklausia ko tu nori, jaunystėje jie slenka lyg vežliai, o įpusėjus gyvenimo metus pastebime, kad vis mažiau užtenka laiko visiems darbams nuveikti, nes mūsų metai jau nebešliaužia, kaip vežliai, o yra, kaip pabalnoti žirgai sparčiai bėgantys į priekį.
  Mažai kas gali pasigirti turintys tokį turtą kaip dar gyvus savo senelius ar močiutes arba bent prisiminus jų žvalią šypseną ir jų išmintį? Džiaukimės kol dar turime žmogų padėsiantį mums eiti į priekį savo pagalba ir žiniomis, o ne smerkime jų duotus patarimus. Patarimai yra tuo geri, kad jų galima nepaisyti, bet ar nuo to mums būs lengviau parodys tik ateitis...