Mes esami gyvi lig šiolei
Tik protėviai toli už debesų
Sūneliai laukia mūsų su anūkais
Bet tuoj ir jiem muojuosim rankele

Tas šių laikų jaunimas nesustabdomas
Net jų gimtinės negana
Važiuoja jie pas Vidmą ar Remygą
Nemato saiko, kaip baisu

Kada supras kad saiko, ištvermės turėti reikia
O gal išvis pamirš jie mus
O mes atvėrę savo jaukų glėbį
Jų lauksime lyg gėlės saulės ir lietaus