Nuo pačios gyvuonies paskutinė bambagyslė plyšta.
Rieda vaisius tolyn nuo kamieno senutės obels.
Ką pridėti gali, išdalinusi gyvastį visą?
Liko laukt ašmenų, kur į žievę kamieno pabels,
Nes labai dar ilgai kalsis daigas iš palikto vaisiaus,
Na, o laikas skubrus. Jis be jausmo užbarsto akis.
Nemeluoki nors sau – su šaknim niekur tu nenueisi,
Ir būrėjos nėra, likimus kad galėtų skaityt.
Kirsk. Ištversiu. Tegul malkos spragančios nuveja šaltį –
Paskutinė auka išlikimui gyvybių naujų.
Nėr naštos nei kančios, kurios motina kratosi kelti,
Nes Būties jos prasmė – pasistengti dėl laimės vaikų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-08-22 17:34:07
Puikus eilėraštis. Vientisas. Labai patiko :)
Anonimas
Sukurta: 2009-08-22 15:07:45
Labai nuoširdžiai. Ir ta obelis puikiai įsipiešė... Tikrai gražiai.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-08-22 11:26:10
"Kirsk. Ištversiu... Nėr naštos nei kančios, kurios motinos kratosi kelti..."
Taip, motinos aukojasi, viską iškenčia dėl vaikų. O vaikai?.. Graudu ir jautru.
Anonimas
Sukurta: 2009-08-22 11:08:43
...toks graudulingai gilus...Teisingas.