Nuo pačios gyvuonies paskutinė bambagyslė plyšta.
Rieda vaisius tolyn nuo kamieno senutės obels.
Ką pridėti gali, išdalinusi gyvastį visą?
Liko laukt ašmenų, kur į žievę kamieno pabels,

Nes labai dar ilgai kalsis daigas iš palikto vaisiaus,
Na, o laikas skubrus. Jis be jausmo užbarsto akis.
Nemeluoki nors sau – su šaknim niekur tu nenueisi,
Ir būrėjos nėra, likimus kad galėtų skaityt.

Kirsk. Ištversiu. Tegul malkos spragančios nuveja šaltį –
Paskutinė auka išlikimui gyvybių naujų.
Nėr naštos nei kančios, kurios motina kratosi kelti,
Nes Būties jos prasmė – pasistengti dėl laimės vaikų.