Santrauka:
Nuotrauką įdėsiu vėliau – paprasti tokie.
Pro mano langą matosi kalnai.
Maži tokie kalnai. Mišku apaugę.
Neįspūdingi, tačiau man gerai.
Žiūriu į juos, o jie prieiti šaukia.
Galybės jų istorijų nespėsiu
Išgirst – mažokai duota laiko.
Įspraudė mus gyvenimas tarp tiesių –
Tarp jų ir judame senatvės link nuo vaiko.
Kažkodėl man atrodo, kad liūdna jiems.
Eisiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-09-03 17:21:15
Sutinku su Ramune. Eilės gražios, tik pavadinimas nelabai limpa.
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2009-08-22 09:04:44
mintis gera, turėdami vaiką savyje daugiau pamatome, toliau nueiname... :)
Anonimas
Sukurta: 2009-08-22 08:33:46
...o mintis gili :)
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2009-08-21 23:27:02
taip vaikiškai, vaikiškai... ir kol vaikais numirsim (arba suvaikėję)
Anonimas
Sukurta: 2009-08-21 23:25:46
pranoksta ir didžiausius kalnus mūmyse tūnantis pasaulis.
Anonimas
Sukurta: 2009-08-21 23:19:09
O man patiko. Kad ir vaikiškas:-)