Pro mano langą matosi kalnai.
Maži tokie kalnai. Mišku apaugę.
Neįspūdingi, tačiau man gerai.
Žiūriu į juos, o jie prieiti šaukia.

Galybės jų istorijų nespėsiu
Išgirst – mažokai duota laiko.
Įspraudė mus gyvenimas tarp tiesių –
Tarp jų ir judame senatvės link nuo vaiko.

Kažkodėl man atrodo, kad liūdna jiems.

Eisiu...