Nebrisiaus ilgesys

Senas šuo išklibusiais dantukais
Sprangų laiką votuliodamas mato,
Kaip jo ūsuose žiluos mėnulis kepurnėjas,
Gelia pilnatis net sąnarių traškėjimuos.
Neiškauksi savo ilgesio lig dugno...
Kibūs ilgesio piršteliai akmenų nuslysta šaltu prakaitu,
Smilkiniais sodybos samanoto šulinio,
Įsitvėręs jei ne esaties, tai svirties,
Girgždina ją gervėmis per naktį,
Tabaluoja raišomis kojytėmis,
Čaižiai juokdamasis skaudulius išbarsto vakarutėmis.
Kas pasakė, kad nemoka verkti šunes...
Neiškauksi. Niekad neiškauksi.
boružė

2009-08-21 10:26:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2009-08-21 22:18:09

Paskutinė eilutė labai labai. Suveda viską į vieną tašką, ir dar kaip!

Vartotojas (-a): Ferrfrost

Sukurta: 2009-08-21 17:55:58

Liūdna, nes pačiai teko matyti senatvėje kenčiančių gyvūnų. Neseniai užmygdžiau giminaitės 13metų veislinį šunį, baisus vaizdas kokios ligos apima gyvūnėlius :(

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2009-08-21 13:16:02

Liūdna.

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2009-08-21 13:06:58

verkia nelaimingoje senatvėje ne tik žmonės, bet ir visi gyvūnai, ir šunys.
Taip, šuneli,-neiškauksi...