Senas šuo išklibusiais dantukais
Sprangų laiką votuliodamas mato,
Kaip jo ūsuose žiluos mėnulis kepurnėjas,
Gelia pilnatis net sąnarių traškėjimuos.
Neiškauksi savo ilgesio lig dugno...
Kibūs ilgesio piršteliai akmenų nuslysta šaltu prakaitu,
Smilkiniais sodybos samanoto šulinio,
Įsitvėręs jei ne esaties, tai svirties,
Girgždina ją gervėmis per naktį,
Tabaluoja raišomis kojytėmis,
Čaižiai juokdamasis skaudulius išbarsto vakarutėmis.
Kas pasakė, kad nemoka verkti šunes...
Neiškauksi. Niekad neiškauksi.