(ne)Žinia

sustingstu mirksniui prieš tylą (ne)Žinios
nusimetė pasaulis  reikšmių skraistę
aštrus akibrokštas stypsau vyzdžius išplėtęs
spoksodamas į tai ką šimtąkart mačiau

esmę savo išverčiau o ten tik (ne)Žinia
mįslinga tuštuma be jokio saiko
gal tai bevardis vėrės manyje
kaip laikrodėlyje paslėptas laikas

akivaizdu sutilpo reikšmėse
kalbos mįslingame vualy
kas tai paklaustų (ne)Žinia sakau
lyg stoviu ant bedugnės krašto

baugu stovėt taip ant atbrailos
kas kelia baimę (ne)Žinia tariu pats sau
tai ko nėra ko nemačiau lig šiol
nors į pasaulį įdėmiai žiūrėjau

iš kur ta verias (ne)Žinia
juk ką matau paliest galiu
tad Ji ateina iš manęs
ir slepia šio pasaulio daiktą

pasaulio daiktą gaubia paslapties trauka
tos (ne)Žinios skaistus vualis
jei Ją randu vien savyje
matyt esu aš Jos karalius

kuri many suskaudo tuštuma
baime ir nuostaba virpėjo
kai žadą atgavau aš vėlei prabilau
vėl reikšmėmis Ją užkalbėjau

daviau Jai vardą suteikiau galias
absoliučias į begalybę pakylėjau
kalbėjau aš diktavo Ji
aš daiktinį pasaulį nugenėjau

bet vis netikra vis dvejonėje kenčiu
vis brendu per smėlį lakų
visai aš pamiršau kad Ji
po mano aš slaptingai slepias

kai dingsta net mažiausia atbraila
kibau kaip (ne)žinia pačioje (ne)Žinioje
galbūt pradžia nėra pati kalba
o tai ką ji uždengus slepia