Žiūrėjau į save ir buvo keista -
Kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrodyj
Raukšlėtas lyg rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...

puikuma

Žmogiškoji filosofija – išmintis prieinama kiekvienam žmogui. Paprastai, aiškiai, giliai... Ačiū už susimąstymą.

Kartais geriau amnezija, kad viską kas blogą galima būtų pamiršti. Gera tema kūrinys. Filosofijos nuostabus dvelksmas ir ironijos idaras - nuostabu. Čia jau kaip mano stilius, nes apie kai kuriuos dalykus manau tikrai tai pat.

Gerai čia Jūs apie atminties silpnėjimą ir praradimą, sunku įsivaizduoti ką patyrė Dievo kūrinys, kai jis atpažino savo atspindį vandens paviršiuje, kaip keista jam buvo, kad pakėlus jam ranką atspindyje pakildavo priešinga, pagaliau suvokė ir atpažino save. O turėjus ir praradus atmintį, mąstau, tampi akimirkos tvėriniu, prarandi veiksmo nuovoką, viskas viksta dabar ir čia, nes po šio mirksnio, jis jau užmarštyje, o čia ir dabar jau visai kitas. Praradęs atmintį,mąstau, jis neatpažįsta savęs. Šį veiksmą aiškina neuropsichologai, bet mums svarbu ne kaip, o kas nutinka su asmeniniu aš, esu, mano... Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums ją turintiems, siaubinga, o praradusiems - likti abejingu fiziologinių reikmių tenkintoju, nusimetusiu kasdienybės kryžių, būti visada šventėje, grįžusiu į prarastąjį rojų. Atminties praradimo metafora labai išradinga: akis kuri mato, bet nesuvokia ką mato. Giliai užkabinai, Dzieduli. Turėsiu dabar pakedenti savo atmintį. Būkim.

...taip jai, tai amnezijai...kartais taip norisi ją pajusti...tik kartais. Patiko. Įtaigus. Taiklios metaforos.

Vienaakė amnezija... stipriai įvardinta; ir stebi, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo... Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse šviesa.../
ir gyvenimas,
Kaip Dievo rykštė engia...
Geras eilėraštis, sodrus, kaip ir kitos Jūsų eilės, minties, užgriebiantis ir filosofijos, ir tai, kas skaudžiausia...