Galvoje jau prisikaupė daug ir net sunku pasakyt kaip, kur ir kas ten padėta. Betvarkė tokia, kad reikia atidos ir proto, kaip prie to sandėlio prieiti. Tačiau darėsi aišku, kad reikia susikaupti, išsišluoti ir svarbiausius dalykus sudėlioti panašiai, kaip „lietuvių kalendoriuje“ sudėlioti svarbiausi istorijos priminimai ar vardadieniai, paliekant kiekvienai dienai vietos asmeniškiems užrašams.
       Stovėjau prie lango ir laukiau Vidinio. Pirmiausia išgirdau nerišlų, nei šiokį nei tokį jo posmą. Bandžiau atsikratyti, išguidamas iš atminties, bet kur tau! Vidinio transformuoti posmai įsigeria taip stipriai, kad tik amnezija tegali išskalauti. Įsiėdė ir šis:
                      Užaugau Dzūkijoj
                      Šalalėj  mylimoj
                      Iš mišo išajau
                      Ir Vilniun atajau...
      
        Pasirodžius Vidiniui, mestelėjau pašaipėlę:          
        - O-cho! Nagi puiku! Šedevras! Gal Pastogės departamento himnui tiks?
        - Himnui tikrai netinka. Ateidamas žiūrėjau ir dangų, kur pasirodo ryto saulė ir galvoju, kaip miela būtų, kad žmogaus diena pirmiausiai prašvistų jo galvoje. Bet argi taip bus? Todėl ir dūminu, kad nieko, kas aišku, nebūtų. Tau mestelėjau posmelį kaip Marcinkonių krašto dzūkui. Taigi kaip šiliniui. Jie čia kitokie. Kad  neužsimirštum iš kur. Tegu dūmina galvoje. Taip bus ramiau, patogiau gyventi..
                    Bažnyčų Vilniun daug,
                    O vienas tu esi.
                    Sakyk, Dizevuli, man
                    Katron surasc tavi?
      
       - Tikrai, kad uždūminai. Gal ir gerai.
       - Labas, - ir ištiesė ranką, ko jau seniai nebuvo. Ir negalėjo būti, kuomet gyveni ant penkių arų žemės lopinėlio. O dažniausia laiką leidi Pastogės departamente, įsikūrusiame  sodo namelio pastriekėje.  
        - Dar stiprus, - pagyriau jausdamas Vidinio rankos jėgą.
        - Tą norėjau pasakyti apie tave, bet mums tai nesvarbiausia.
        - Manai, kad svarbiau rašyti eilėraščius? Kurti himną pastriekės  departamentui?
         Puikus žodis “pastriekė“. Kaip čia atsitiko, kad nesugodojome jo pavadinti šituo vardu. Įsivaizduok - PASTRIEKĖS departamentas. Tai jau iškalbingiau, savimi rodantis ne tik į dabartinę lietuvių kalbą, o bendrai, visumoje  - į lietuvių kalbą. Tą atmintį senovės, nepaisant kad jos ieškome, bet kartu ir neigiame, ignoruojame. Ot, paklausyk, kaip priežodžiais ar patarlėmis ji suskamba.  
        - Ne tam čia atėjome.                
        - Ne pirmas kartas, kai ateiname ne tam, bet nuklystame į lankas. Padūmykim. Gal tuomet ir pasimatys, kad atėjome ten, kur norėta. Taigi klausyk!- judrus buvo Vidinis ir mestelėjo: Grieką per strieką , o pats dangun.  
        -Grieką mesk per strieką ežaran. Lyg taip girdėjęs.  
        - Tik dievulis žino, kur ką gali išgirsti, bet kuomet višta nupešta ir po strieku pakišta, tai žinoma, ji jau nieko negirdi. Man atrodo, kad būtent esame tokioje padėtyje. Esame nupeštos vištos ir numestos į Pastogės departamentą.  
      - Vidini, niekas netrukdo tau šią įstaigą vadinti Pastriekės departamentu, bet svarbu, kad ateitume, kur reikia ateiti kad ir himnui giedoti.
      - Bet kaip ateisi, jeigu mes tik iš „Dabartinio kalbos žodyno“ ir bijomės didesnės erdvės. Kaip ateisi, jeigu mes gyvename tokioje ankštumoje, kad net sunku įsivaizduoti, koks dievas sugebėjo sustatyti ir suolus, ir stalus, dar šį tą, kas reikalinga ir kažkaip viskas neįsivaizduojamai sutilpę. Dabar ir arkangelo Mykolo padovanotas paveikslas. Eini atatupstas, kad neužkliūtum ir pasirodo, kad tai įmanoma. Departamentas veikia gumos principu.
       „Hm, velniškai teisingai kalba“- klausydamasis pagalvojau ir pasidarė įdomu. Gal net ne todėl, ką kalba, o laukiant, ką pasakys toliau. Nors jo pastebėjimas apie departamentą, veikianti gumos principu irgi buvo akivaizdžiai teisingos. Dėl to ginčytis nebuvo prasmės, kaip ir:    
        - O kodėl? Ir ar taip reikia?- klausė Vidinis, puikiai žinodamas, kad atsakymą jis pats pasakys. Tačiau kol kas jis dar jo prieigose: - Dangus siūlo mums tiek daug paslaugų, o mes bijomės, nepastebime, nenorime priimti. - Ir vėl: - O kodėl? Ir ar taip reikia? Užtenka paistyti niekus  apie sodo sezoną ir vaizduoti, kad čia susirinkome pailsėti. Tai netiesa. Net ir tavo popietiniai snūstelėjimai saulės atokaitoje yra darbas. Dievo duotas darbas ir jį reikia padaryti labai kruopščiai.  
       - Betgi jų daugiau nebus. Tu tą žinai. Ir žinai priežastis, kodėl nebus.
       - Aš labai abejoju ar viską atsimeni iš susitikimo su arkangelu Mykolu.
       - Abejoti, žinoma, galima, bet papasakojau, ką atsimenu, - pasakiau Vidiniui ir išgirdome nuo etažerės blakę... atsiprašau, išgirdome Gražuolę. Tuo pačiu, jau  mums įprastu nei vyro, nei moters balsu:
        - Taip, Vidini. Ponas vežėjas pasakė viską, kas dabar reikia atsiminti. O kai bus reikalas - atsimins daugiau. Jūs dabar irgi kažką norite pasakykite. Sakykit. Laikas.
        - Tai va padūminom, padūminom ir, regisi, tikrai atėjome, kur reikia. Ačiū, Gražuole.
Kai Dievas ar bent dangus su tavimi, išnyksta tavyje blakė, - pasakė Vidinis.
         - Taip, Dievuli, tu vienas, o bažnyčių Vilniuj daug. Pranešk, kurioje esi, - pasakiau nepaisydamas, ką sakau.