Santrauka:
dar tūkstantis devyni šimtai kažkurie metai. bet dabar jaučiuosi taip pat
Ir šviečia sodas, raustantis nuo vėjo šnabždesio,
Netyla suokianti lakštingala įsimylėjusi.
Dangus gilus, gilesnis net už patį pragarą,
Baltesnis net už pilnatį bemiegę.
Ir šviečia sodas, raustantis nuo kėkšto kuždesio,
Nerimsta besiskleidžianti šilta puriena...
Rasa gaivi, it džiaugsmo pliūpsnis lūpose,
Ryškesnė net už ryto saulės pienę...
Ir šviečia sodas, raustantis nuo tavo žvilgsnio,
Akmuo, pakvietęs pailsėt mane, neauga...
Tiktai kaštono žvakių lengvos liepsnos
Ramybę ir gerumą tebesaugo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-02-01 23:25:46
gražus laiškas iš sodo. gana meistriškai sueiliuota, bet...
kieta teisi - kai kas jau štaimpukais senokai tapę... tiesiog reikia jų atsisakyti ir savo kalbėti.
ir labai jau daug vartoji daugtaškių. ką jie sako??? nieko. tai ir nereikia jų, ką manai?
Anonimas
Sukurta: 2006-02-01 22:27:12
nu tos lakštingalos įsimylėjusios,
eik tu sau ...
prisuoks bėdos:)
akmuo patiko, o kaštonų šiandien - veik kiekvienam
eilėraštukyje.Šviesu.
Anonimas
Sukurta: 2006-02-01 15:47:10
Galėčiau skaityti ir skaityti.
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2006-02-01 14:58:14
Ir šviečia sodas, raustantis nuo tavo žavesio...
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2006-02-01 14:20:00
teigiamai nuteikia