Ir šviečia sodas, raustantis nuo vėjo šnabždesio,
Netyla suokianti lakštingala įsimylėjusi.
Dangus gilus, gilesnis net už patį pragarą,
Baltesnis net už pilnatį bemiegę.

Ir šviečia sodas, raustantis nuo kėkšto kuždesio,
Nerimsta besiskleidžianti šilta puriena...
Rasa gaivi, it džiaugsmo pliūpsnis lūpose,
Ryškesnė net už ryto saulės pienę...

Ir šviečia sodas, raustantis nuo tavo žvilgsnio,
Akmuo, pakvietęs pailsėt mane, neauga...
Tiktai kaštono žvakių lengvos liepsnos  
Ramybę ir gerumą tebesaugo...