Belaisvi

Klajonių ir kelio, belaisvi,
neužsimiršk,
keliu šiuo negrįši -
pavargęs nuo žmogiškos laisvės,
kažkur
pakelėje šešėliu nutikši.

Žingsnių neliks, galbūt, aidas
šešėliu
paklaidžios kažkiek atmintyj
laikinoj, ir kaip kelio klaidą
prikals
prie granito - prie kryžiaus pats prisikalk...

Nelauki, kol būsi prikaltas,
nes atsako
ieškant išduosi nekart...
Nuodėmingo siekio sugeltas,
atgailoj
pasistengsi žodžius išbert...

Sumišęs dažnai pagalvosi:
nerimas
kam ir kančia, jei atsako nėr -
savyje įstrigęs pralobsiu
mintimi,
kad siekis ir kelias perniek...

Pasauli, užbūręs belaisvį,
į kelią
duobėtą, vingiuotą išvedęs:
nejaugi tos godos bevaisės,
taip giliai
skaudžia tyla manyje skendi...

Pakelėje - vien tylūs ženklai,
kodėl
manyje taip kankinančiai skauda...
Kieno tokie painūs tinklai
pagavo
mane ir dvejonę skyrė kaip baudą?

Šešėlis, be to kas jį meta?
Dvejoja
juk tas, kas yra ne šešėlis?
Skauda tam, kas nei dega, nei skęsta -
Jis – toks tikras
mano kūne tyloje kalėjęs...

Kas ilgesiu sužeidė širdį:
ji
nerimu alpo, svaigo, kentėjo -
kai sapnas išnyksta pakirdus-
siaučia
audra manyje jam palytėjus...

Kai dangų medinį užvožia,
o jis liūdesiu tapęs, nerimsta...
Kita širdis šitą beglobį
kaip savąjį
priima ir užkimsta...