Tėvas sunkiai sirgo. Buvau šalia visą laiką.
– Tėve, tai štai kokia tavo tylos ir kantrybės pabaiga…
– Vaike, tiesiog viskas ima ir nusėda dugne…
– Tik į save, į save, į save. Geriau būtum rėkęs, draskęsis.
................................................................
Pasisveikinau. Paglosčiau savo pilvą. Jau du mėnesiai.
– Labas rytas.
– Ataskaitą privalai pataisyti iki pietų. Pasistenk nebūti tokia „nuoširdi“. Pagražink šiek tiek, rašyk tai, kas naudinga. Teisybė retai kada pasitarnauja. Ir apskritai – gal šis darbas ne tau…
– Direktoriau, aš viską sutvarkysiu.
Nusėdo mano dugne. Vėliau – tai neišvengiamai sės ir tavajame…
................................................................
– Tėve, atleisk… Tai bereikalingi priekaištai.
– Tu teisi.
– Nekalbėk taip.
–…
– Greit tapsi seneliu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-08-14 21:53:57
Dialoguose natūrali kalba. Girtina!
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-08-14 17:40:47
Puikiai sulipdyta, tačiau trečiajame lyg ir jaučiasi trūkinėjantis bendros prasmės siūlas.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-08-13 13:56:24
Gražus trijų dalių etiudas. Net pagalvojau, kaip fortepionu suskambėtų :
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-08-13 10:41:13
Ir džiaugsmą, ir skausmą, viską, ką patyrėme, sugeriame į save. Talpu, daug erdvės minčiai.
Palietė skaudžiai: „- Tėve, tai štai kokia tavo tylos ir kantrybės pabaiga...“