Tėvas sunkiai sirgo. Buvau šalia visą laiką.
– Tėve, tai štai kokia tavo tylos ir kantrybės pabaiga…
– Vaike, tiesiog viskas ima ir nusėda dugne…
– Tik į save, į save, į save. Geriau būtum rėkęs, draskęsis.
................................................................
Pasisveikinau. Paglosčiau savo pilvą. Jau du mėnesiai.
– Labas rytas.
– Ataskaitą privalai pataisyti iki pietų. Pasistenk nebūti tokia „nuoširdi“. Pagražink šiek tiek, rašyk tai, kas naudinga. Teisybė retai kada pasitarnauja. Ir apskritai – gal šis darbas ne tau…
– Direktoriau, aš viską sutvarkysiu.
Nusėdo mano dugne. Vėliau – tai neišvengiamai sės ir tavajame…
................................................................
– Tėve, atleisk… Tai bereikalingi priekaištai.
– Tu teisi.
– Nekalbėk taip.
–…
– Greit tapsi seneliu.