Vakar perskaičiau skroblo eilėraštį „Seni laiškai“ jausdamas, kad tai jaunas žmogus, šyptelėjau, kad, girdi, tokiuose metuose dar „Senų laiškų“ nebūna. Bet ką žinai? Gyvenimas turtingas visokiais nutikimais. O ir nežinau, kelintus metelius skaičiuoja skroblas.
               Laiškai, laiškai,
               Nušvinta akyse naujai...
Ir atsitiko taip, kad atverčiau savuosius iš 1991 metų rugpjūčio, parašytus motinai.
  
               Laiškas motinai (1)               

               Nežinau, kiek dar laiškų rašysiu,
               Nežinau, ar skaitysi kada,
               Tik žinau –
               Nelengva ši kova.
               Jau ant sienos prisikaliau kryžių.

              Ir žegnojuos paklusęs tai dvasiai,
              Kur nuo žemės pakilus aukštai.
              Čia – Tėvynė su mūsų namais,
              Kur į kovą išėjome drąsiai.
          
              Prieš Tave, mano motin, žegnojuos    
              Ir prašau – negailėki aukos.
              Tau už ją gal kada padėkos
              Varpuose suskambėjęs rytojus.
            
              Kito kelio, motule, neturim.
              Aš į kryžių kaip kelią žiūriu.
              Tavo sielvartu tartum žaibu
              Širdyse laisvės laužus užkūrėm.

              Nežinau, kiek dar laiškų rašysiu,
              Nežinau, ar skaitysi kada,
              Tik žinau – nelengva ši kova,
              Jei negrįžčiau, atleiski, motule...

Na ir antras, bet... gal jį atidėkime rytojui, kad būtų kaip pasakyta – po vieną kūrinėlį ir ne daugiau.
Tad iki rytojaus.