švelnumui atėjo eilė
smėlio kalnelis
žalios pušelės
iškasta žioji duobė
karstas medinis
būstas paskutinis
lydinti jį giminė
siela iš aukščio
tarytum paukštis
stebi tai iš šalies
nustebus labiausiai
gėlių šitiek gausiai
ant kapo užkasę padės
kol kūnas gyveno
vienatvėj seno
džiaugtis neteko gėlėm
ir tiktai numirus
sielai atsiskyrus
švelnumui atėjo eilė
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-08-12 21:44:47
Uj. IMU.
Anonimas
Sukurta: 2009-08-12 20:12:09
Kiekvienas žodis, posmas atskirai skambėtų pakankamai šaltai. O į vieną skrynelę sudėjus...
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-08-12 17:31:32
Gailėję švelnumo gyvam, atiduodam jį tada, kai jau nebereikia...
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-08-12 15:42:40
Deja pritariu, ko nemėgstu tai nemėgstu, darželių kapuose, man visada graudu žiūrėti į puokštes vainikus, atsisveikinimus, o svarbiausia visa ko DIRBTINUMĄ. Dulantis ir miręs kūnas tampa net verslu, nesuprantu ir tiek šio laikmečio, nesuprantu, jis šaltas, netikras, gal kaip dirbtinės gėlės, o gal ir netikrų užuojautų, ar ašarų, nežinau....Palietė.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-08-12 13:59:05
Užkasame laikinumą, apipildami jį gėlėmis, kam jam jos? O esmė žvelgia iš amžinybės, laikinumui niekaip nepasiekiamos. Dirbtinas švelnumas, dirbtinos laiduotuvės(o gal verslas?)...Juk bažnyčioje
apeigos bekūniui vardui, taupiant laiką net keliems ar keliasdešimt atliekamos...O tikra ir apčiuopiama kauburėlis kalnelyje... vieta, kur dūla laikinumas. O modernioji, pamišta senatvė valdiškuose nameliuose ar kurčiuose vienkiemiuose kaip išmaldos sulaukianti tariamo švelnumo...
Viskas šiame Jūsų kūrinyje esminga ir tikroviška, skaudžiai gnybtelėjo...Tolstame, svetimėjame atlikdami pareigą, dangstomės vaiduoklišku laiko skubėjimu...