smėlio kalnelis
žalios pušelės
iškasta žioji duobė

karstas medinis
būstas paskutinis
lydinti jį giminė

siela iš aukščio
tarytum paukštis
stebi tai iš šalies

nustebus labiausiai
gėlių šitiek gausiai
ant kapo užkasę padės

kol kūnas gyveno
vienatvėj seno
džiaugtis neteko gėlėm

ir tiktai numirus
sielai atsiskyrus
švelnumui atėjo eilė