Santrauka:
trioletas vaikystei
Grįžtu į vaikystę suskirdusiom kojom, –
paglosto man galvą motinos rankos
pražilusią, baltą...
Grįžtu į vaikystę suskirdusiom kojom,
kur basi, laimingi mes bėgiojom,
kur žydėjo pievos, žaliavo lankos.
Grįžtu į vaikystę suskirdusiom kojom, –
paglosto man galvą motinos rankos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2009-08-11 23:34:06
tik po daugelio metų ateina toks supratimas, kai pasikartojantys grįžimai gali tik paglostyt galvą...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-08-08 17:36:04
Pasikartojimų daug, bet jie suprantami- dejuojantys jie ( ilgesiu, atsiminimais, nesvarbu kuo...
Anonimas
Sukurta: 2009-08-08 16:09:02
Pritariu Žiogui dėl dirbtinumo. Nėra.
Tikrai gražiai, nuoširdžiai papasakota.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-08-08 15:41:30
Iš šventų vietų geriau visai neišeiti.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-08-08 15:07:19
Patiko. Žanras irgi mėgstamas. Ir gan sudėtinga parašyti taip, kad neatrodytų dirbtina :) O Jums pavyko.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-08-08 14:53:06
Graudulingai ilgus sugrįžimas, šventas atminimas paguodai...
Elegiškai gražus trioletas.