(tęsinys)

VIDINIS:
O ne! Aš negiriu. Bet gera.
Ruduo... Žiema... O širdyje
Pavasaris ir vyturys čirena.
Tegu nestoja karieta
Ir nepavargsta jos žirgai.
Dėl mano mokslų priekaištų nebuvo
Bet kaip kinkyt tokį vežimą
Patikėk, vežėjau - nežinau.
Smagu turėti artimą bičiulį
Ir nemanyt, kad jam kliudau

VEŽĖJAS:
Tyliau!
Ir žodyje daug parako, Vidini.
Kai jis neatsargiai padėtas -
Sprogti gali.
Apie vežimą nekalbėk daugiau.
Nepaiso parakas, kas jam esi:
Vežėjas- elgeta ar elgeta - poetas.
Ir paiso, kai prie jo ateina išmintis.
O būna juk, kad ir bažnyčios
Sandėliais patampa
Ir net bjauriau.
Ar užmiršai, kaip arkikatedra
Paveikslais Jėzų Kristų neigė,
Šv. Kazimieras net su altoriumi
Išguitas iš namų.
Ne vien tik Dievo -
Ir bedievio žodis tampa kūnu.
Tuomet rūdija tiesos,
Draskomas žmogus.
Ir karieta... O ne, ji ne vežimas -
Iš prakaito kelionei išlieta.
Joje - visa suvalgyta druska.
O jeigu dar kažkas yra daugiau
Tai jau tik jis,
Aukščiausias, žino.

VIDINIS:
Bet iš tiesų, žmogau,
Žirgų kinkyt vežimuose nemoku.
Nebark labai. Nors ar seniai atrodė
Ir dainuot nemoku.
Dabaaaar... jei tik daina,
Galiu pabūt net mergina.

Oi tu berneli dobilėli
Tai neisiu už tavy melagėlio

Pas jus kalneliai gryno molio...


O dzūkų žeme, atsiminsiu
Tas valandas, kuomet kelionėj čia –
Net kosulį uždusinau daina.
O ir žinia,
Kad piešinys nedingo,
Drumzles nuplovė nuo akių.
Turbūt nerastumėt tokio laimingo,
Koks šiandien aš esu.
Nebent kažkur kažkas
Po dangų vaikščioja,
Pozuodamas mane.
O kad kalbėjau su Dievu
Ant pakelės akmens prisėdęs...
Argi stebėtis, o vežėjau, reikia?
Nėra žmogaus, kuris su juo nepakalbėjęs
Bet... paklausyki, ką girdžiu
Tavo ausis patikimesnė.
Gal tai tik ataidas dainos,
O ne šnekta istoriko Dūdavičiaus
Ir jo žmonos?

EINVARDAS:
Kokie niekai! Tik pažiūrėk!-
Dūdavičius ant žirgo balto.
Tiek metų su lazda, o raitelis.
Iš kur tą išmonė?
Na, taip - dar gyvas, dar esu,
Dar alumi skalauju gerklę.
Net žvilgteliu kreiva akim,
Kad nematytum tu
Į moterį -
Bet jau kitaip –
Kaip puošmeną pasaulio.
Bet iki žirgo man
Kaip nusidėjėliui lig Šv. Petro.
Tegu nelaukia jis -
Dangun jo Petras nepriims.
Nors Dievas žino! Būna ir kitaip...
Papilėje - antai!- ant pjedestalo aukšto
S. Daukantas iškeltas.
Bet jeigu kas manys,
Kad Einvardas Dūdavičius jo mokinys
Tai- ne!
Fantazijos tebūna mano sapnuose,
Bet ne prie darbo stalo.

ŽMONA:
Nagi parodyki,
Ką čia, istorike, turi.
Oho! Gražu juk!
Tai kodėl kaip spragilas bumbsi?
Patinka man tave matyt ant žirgo -
Bet pasakyki, Einvardai, iš kur jis,
Iš kokio žirgyno?
Oi nenorėčiau,
Jog vaizdelis šitas - dėl reklamos.
O juo labiau - jei žirgas paimtas skolon.

EINVARDAS:
Ką tu kalbi?
(Atleisk jai, Viešpatie, nebauski jos)
Ką tu kalbi, mieloji moteriške?
Aš nežinau iš kur šis žirgas.
Nežinau, kas piešė jį,
Tačiau žinau - kvailių nemaža Lietuvon.

ŽMONA:
Bet juk ant žirgo, ne kuris iš jų, o tu..
Ir parašas, kad nesuklystum: E. DŪDAVIČIUS
O kas šį vaizdą piešė? Nesvarbu.
Tik gaila, kad ant žirgo vienas,
O manęs netgi šalia nėra.
Todėl, sakyčiau, ne kvailiai -
Savigarbos pasaulį valdo.
Aš nesakau, kad Dieve,
Jiems padėk ar nepadėk!
Džiaugiuosi tavimi ant žirgo balto
Ir tuo, kuris taip nupiešė tave.
Bet... stop - ar nupiešė?
Juk tai, ką matom - ne paveikslas dar,
Nebent eskizas būsimo paveikslo.
Ir nieks dabar negali pasakyti
Ar jis išliks jame.


VIDINIS;
Sustok, minute, tu graži.
Kartok į ausį kartą, kitą.
Ne vilką minime... Girdi?
O Einvardą Dūdavičių...

VEŽĖJAS:
O taip, ne vilką minime.
Anas turbūt pradėtų kaukti,
Žiūrėdamas jį savo atvaizdą
Pono Vidinio pešiny.
O čia dalykai klostosi kitaip,
Net ir tautos istoriko žmona
Nelinkus peikti piešinį
Ir jo kūrėją barti...

Pas jus kalneliai gryno molio
O akmenėliai cicnagėlio.

Balalės žydzi žaliais maurais
Iš viduries vercas baltos smilcys


VIDINIS:
Tai ką, vežėjau?
Ne TIK dzievulis su mumis.
Kleboniška taip pat prie lūpų prašos.
Nebūkime, bičiuli, jai kurti...
Ne priešai esam mudu jai.
O kunigai todėl ir kunigai -
Jie mūsų nuodėmes atleis
Nors irgi ne už AČIŪ.

Oi kur aš geriau ūliavojau
Sau jaunų mergely pradabojau.