Pasklis svajonės vakaro plaštakėm,
pakvipusios medum ir lauko gėlėmis.
Rausvi gaisai rubino kekėm
dangum vilnis paslapčiomis.
Paklydę tarp mažų gyvenimo problemų,
mes tampam svetimi , net tarp savų.
Kodėl laime džiaugtis nebemokam?
O širdyje taip spengiančiai tylu...
Ar ne gana ką turim, kas mums duota?
Kodėl daugiau? Kodėl vis maža, negana...
Juk taip gražu! Danguj - žara, nauja diena,
giedra diena,... tik neieškokim šukių širdyje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-08-08 11:07:23
Pirmas posmas rimuotas, o kituose rimas išsklidęs.Apie jausmus tikslinga kalbėti be apibendrinimų - juk ta sritis tokia asmeniška, tokia paslaptinga.Pagal vieną tuščią širdį nereikia spręsti apie kitas.Tiesa, pasakyta didaktikos forma, dažnai atbaido nuo savęs.
Anonimas
Sukurta: 2009-08-08 10:45:12
Tie patys įvaizdžiai apie tuos pačius dalykus. Po pavadinimo daugtaškis irgi neblizga.