Pasklis svajonės vakaro plaštakėm,
pakvipusios medum ir lauko gėlėmis.
Rausvi gaisai rubino kekėm
dangum vilnis paslapčiomis.

Paklydę tarp mažų gyvenimo problemų,
mes tampam svetimi , net tarp savų.
Kodėl laime džiaugtis nebemokam?
O širdyje taip spengiančiai tylu...

Ar ne gana ką turim, kas mums duota?
Kodėl daugiau? Kodėl vis maža, negana...
Juk taip gražu! Danguj - žara, nauja diena,
giedra diena,... tik neieškokim šukių širdyje.