O, Lietuva, Tėvyne!
Kai tie politikai supuvę
Vis riejasi dėl postų,
Tai tu tada verki sukniubus...
Bejėgiu rankos mostu
Bandai atvesti juos į protą,
Bet jie tik velnią mato soste
Ir jam aklai tarnauja.
Mylėt karštai tavęs
Visai nepageidauja.
Pinigą labiau jie gerbia,
Nei tautos gerovę,
Su panieka į klūpantį elgetą žvelgia
Ir mąsto apie naują grobį.
Kada tas pasikeis - nežinia,
Ilgai dar tvyros šalta mėnulio delčia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-08-07 17:21:08
Piktokai. Tačiau jei nieko negalima padaryti, lieka susitaikymas. Ramybės.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-08-07 16:17:00
Drąsus noras būti patriotu tada, kai aplinka knibžda nuo vertelgų.Tik kūrinyje viskas išklota taip tiesmukai, kad poezijai lyg ir nelieka vietos.O juk ji turi skirtis nuo straipsnio laikraštyje, ar ne?
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-08-07 14:21:00
Žinoma, turėti ir išreikšti savo požiūrį į politiką... kas uždraus... Bet, manyčiau, čia ne ta arena tokiam tipiškam pasisakymui, galbūt neapsikentus... Čia laukiama daugiau meninės raiškos, kurios kaip poezijai nematau; nebent sujungus pirmą ir paskutinę eilutes, visa kita - tik tiesmukas apraudojimas/paburnojimas.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-08-07 14:08:25
Visai nebloga politinė-tikrovinė satyra.Imu idomumo dėlei